Po audros

Gamta pikta. Lyg pamotė surūgus.
Griaustinis bara negerus vaikus.
Ir vėjas ima plėšytis ir stūgaut,
Ir sminga žaibas medin tarp šakų.

Galingos rankos ąžuolą išrauna,
Kur šimtą metų augo ant kalvos.
Lietus įkyriai saulės blyksnį plauna
Ir krenta prakeiksmu ant Lietuvos.

Norėčiau aš tą audrą išsklaidyti,
Pakviesti saulę, šnaresį javų.
Gana tau, Lietuva, žaibais svaidytis.
Apsižvalgyk, kaip po audros gaivu,

Kaip šypsos pievos, girios ir palaukės,
Upeliai šnekina medžius šiluos,
Kaip šnabžda maldą čia rugiai išplaukę.
Ir mus, savus vaikus, tu pamyluok.