Ji

Ji bėgiojo basa per ražienas,
Ir dainavo jaunystės dainas,
Ji mylėjo laukų gaivų vėją,
Šiltą lietų, saulėtas lankas.

Greit prabėgo jaunystė svajinga,
O nutrūkusi meilės gija
Pasirodė be galo skausminga,
Paskandinusi laimę, deja.

Kiek bemiegių naktų teko kęsti,
Kiek patyčių patirti skaudžių,
Netgi kartais savęs neapkęsti,
Slėpt jausmus nuo beširdžių žmonių.

Bėgo dienos, o ji kantriai kentė,
Tramdė ašaras, slėpė jausmus,
Ar supras šis bejausmis pasaulis,
Koks pažeidžiamas geras žmogus?

Taip, iškilo aukšti, brangūs mūrai,
Pastatai nudažyti naujai,
Tik jausmingosios sielos buveinei
Užtverti visi laimės keliai.