Vištos. Pirma istorija (pradžia)

Dėl paukščių gripo grėsmės Švedijoje sunaikinta 15 tūkst., D. Britanijoje – 35 tūkst., Azijoje – net 80 mln. vištų. Internetui skaičiai, šeimininkams nuostoliai, vištoms… dangus.

Mano galvoje višta – visada balta. Gaidžiai gali būti juodi, raudoni, margi – kokios tik nori mosties, o vištos – visada baltos. Kaip karveliai, taigi ir kaip šventoji dvasia. Todėl jų vieta danguje. Kai numirsiu ir mano neapsisprendusi siela klaidžios tamsiose giriose tarp dangaus ir pragaro, atskubės balta višta ir man parodys teisingą kelią į dausas. Aš nuseksiu paskui ją iki rojaus vartų, o žengdamas pro juos atsigręšiu, pamosiu savo baltai palydovei ir iš kišenės pabersiu jai po pietų nuo stalo tyčia tam susižertų duonos trupinių.

Taip galvojau vaikystėje. Tikriausiai. Tikrai pamenu, kad kalbėdavome apie rojų, svajodavome apie gražią didvyrišką mirtį, tad kur nors greta turėjo būti ir vištų. Baltų. Daug. Kaime vištų visada buvo daug. Ir beveik visada tik baltos. Jei kada ir pasitaikydavo kokia atklydėlė margaspalvė, jos margas plunksnas nubalino netobula atmintis. Užtat joje išliko pluoštas su vištomis susijusių atsiminimų. Ne, ne atsiminimų apie vištas, o su vištomis susijusių. Nes višta per kvaila, kad taptų centrine atsiminimų ir, juo labiau, visos istorijos centrine figūra. Blogiausiu atveju ant šio pjedestalo galėjo užkopti gaidys. Šiaip ar taip ne vištos, o gaidys kaime skelbdavo rytą, už ką neretai jam atseikėdavom geroką grumstų seriją (mažų, ne per didelių – tik paauklėti, ne užčiaupti). Gaidys, ne vištos, pūsdavo krūtinę ir stodavo į kovą su kalakutu. Ką ten kalakutas! Ne kartą ir pats esu nešęs kudašių nuo aštrių to peštuko pentinų ir kieto snapo. Iš vištų galėjome tikėtis nebent baltmargės krūvelės ant takelio ar net pirkioj ant aslos. Ne koks džiaugsmas basam į tokią miną įminti. O daug vištų prigamindavo daug minų. Mūsų, vaikų, darbas buvo tomis minomis pasirūpinti, bent ant šluojamų takelių ir pirkioje. Į šį darbą žiūrėjome kaip į tikrą kovinę užduotį – įsivaizdavome esą išminuotojai. Aptikę prižiūrimoje lauko teritorijoje tokį įtartiną objektą, skubėdavome pažymėti jį žalia vėliavėle – greta įsmeigdavome lazdyno vytelę su persmeigtu varnalėšos lapu. Tada skubėdavome surinkti visą savo išminuotojų įrangą: ražų šluotą, plačią skiedrą vietoje semtuvėlio, dubenėlį smėlio. Kartais ant veido dar pasirišdavome kaukę iš dviejų špagato siūlų ir varnalėšos lapo – o kas, jei mina dujinė?! O dar reikdavo apibėgti visu snamiškiu sir įspėti, kad šiukštu nesiartintų prie išminavimo teritorijos. Pats išminavimas trukdavo gal pusę minutės, pasirengimas – ne mažiau kaip pusvalandį. Ne kartą nutiko, kad atėję su visa įranga prie pažymėtos minos, jos neberasdavome. Tiesa, vietoje minos išraustros duobės rasdavome tik plačią margą dėmę, vis mažesniu mastu atsikartojančią kas žingsnis į kluono ar namų pusę. Sakydavome: „Susisprogdino. “ Ach, neatidūs tie suaugusieji. Visai nepaiso įspėjamųjų išminuotojų ženklų!

Pirkioje tekdavo suktis kur kas greičiau. Vos tik pastebėję šviežią krūvelę, vienas čiupdavome šluotą ir kampe kaip tik tam padėtą skiedrą, kitas, čia pat iš prieždos pasisėmęs saują pelenų, sunaikindavome įkalčius. O pačią kaltininkę, jei, žinoma, ji pati dar nebūdavo pasprukusi galvą iš gėdos nudėrusi, indėniškais karo šūkiais gindavome lauk. Šią ypatingą išminavimo procedūrą pirkioje dieduko paliepimu ėmėme taikyti po vieno nutikimo – juokingo iki pilvo skausmo man, bet turbūt gerokai graudesnio vienai mano tolimai giminaitei. Pavadinkime ją Virginija, Virgute. Tiesa, ji pati šio nutikimo neturėtų prisiminti, o mes nepasakojame. Nepasakokite ir jūs. Nepamena todėl, kad tuomet buvo vos kokio pusmečio kūdikis.

Per šventą Roką pas mus suvažiuodavo daug giminaičių, nes Semeliškių šv. Roko atlaidai – vieni didžiausių Lietuvoje. Tąmet suaugusių svečių buvo pora tuzinų, dar koks tuzinas kūdikių, vaikų ir įmetijusių paauglių. Rugpjūčio vidury įsitvyravo tiesiog afrikietiški karščiai ir suaugusieji nusprendė, kad per tokį pragarą tįstis pačius mažiausius į bažnyčią būtų neprotinga, todėl visus, kurie dar nemokėjo poterių (tokia buvo suaugusiųjų versija), nusprendė palikti namie. Į šį nuskriaustųjų (ar laimingųjų – kaip pažiūrėsi) sąrašą pakliuvau ir aš – jau beveik dešimtmetis, bet dar vis nepriėjęs šv. komunijos (ji man buvo numatyta kitąmet). Jums gali pasirodyti, kad nebūti paimtam į kone didžiausią vasaros šventę (nors mano mama Janė, Joninės tais laikais su šv. Roku negalėjo lygintis) – didelė skriauda. Aš irgi nudaviau labai nuskriaustą, bet labiau tam, kad išsiderėčiau kuo didesnę dešimtinę – festavų saldainių. Šiaip šiuo namų areštu buvau beveik patenkintas – kaip tik buvau pradėjęs Lizelotės „Topą ir Harį“ ir tikėjausi užsidaręs nuo mažių aname (t. y. naujajame trobos) gale, leistis su dakotais į tolimąsias Amerikos prerijas. Vis dėlto spėju, kad namie buvau paliktas dėl kitų priežasčių – kaip vyriausiasis prižiūrėtojas. Tiek mažių – jų buvo trys – nuo pusės metų iki penkerių, tiek senesnių – namie liko ir tėvas su dieduku. Tėvas, nes bažnyčioje jam, kaip TSKP nariui (tebūnie ir per moralinę prievartą ten pakliuvusiam: „Štai du pareiškimai – stojimo partijon ir naujo buto. Pasirašai pirmą, galėsi pasirašyti ir antrą…“), per didžiąsias šventes rodytis buvo nesaugu. Diedukas, nes bažnyčion niekad labai ir nesiveržė: „Ai, tegu boba už mani papoteriauna, aš geriau burnela per tu laiku išmesiu“. Tikriausiai ta „boba“, o ir kita – mano mama – numanė, kas gali įvykti, kol jos mels atleidimo sau ir savo vyrams, todėl prieš išvažiuodamos į atlaidus man griežtai prisakė dieduką ir tėvą stebėti ir neleisti „prisilakti“. Žinojo, kad buvau kone vienintelis, kuris prašymu galėjau numalšinti tėvo troškulį. O diedukas be kompanijos stikliuko kilnoti nemokėjo.

[tęsinys ryt poryt]