Ryklio pilve (1)

Susipažinkite – tai citrininis ryklys, citrinryklis. Šiaip citrininiai rykliai gana drovūs. Dienomis jie slepiasi tamsioje gelmėje ar kokiame ūksmingame povandeninių uolų plyšyje, o pasivaikščioti, ui, pasiplaukioti, išeina tik naktimis. Tačiau šitas citrininis ryklys – visai kitoks. Galbūt dėl to, kad didžiąją dalį vaikystės praleido smailianosių delfinų būryje, jis, kaip ir delfinai, buvo baisiai smalsus – viską norėjo sužinoti, pamatyti, išgirsti ir pačiupinėti savo rankomis. Ai, tiesa, rykliai gi rankų neturi. Ryklys tai ir pats žinojo, bet pačiupinėti vis tiek norėjo, todėl viską čiuopė savo nasrais. Tie nasrai buvo baisūs – pilni aštrutėlaičių dantų – 7 eilės po 30, todėl jis nesunkiai atsignybdavo net ir pačių kiečiausių koralų, valčių irklų ar banglenčių gabalus. Mažesnius daiktus rydavo visus, nekramtęs. Dėl to visi jį vadino tiesiog Rykliu. Jo pilvas visada būdavo pilnas visokiausių nuolaužų, nuograužų ir... gyvių.
Tą trečiadienį jis prisirijo jūros ežių, palaikęs juos šokoladiniais ir marcipaniniais kaštonais. Prarijo visus tris. Ir jam tai visai nepatiko. Ežiai dūrė pilvą. Kartais Ryklys dėl šių pilvo dieglių susirietęs atsiguldavo ant jūros dugno ir gailiai vaitodavo, na, visai kaip mažas kačiukas, pametęs mamą katę. O kad ne taip skaudėtų, čiulpė medūzą – sako, medūzos malšina skaudulius ir ramina.
Ežiams ryklio pilve irgi visai nepatiko: čia buvo tamsu ir drėgna, be to, baisiai dvokė raugintais jūrų kopūstais. Dvokė todėl, kad užvakar ryklys buvo prisirijęs žalių jūros kopūstų su jūros agurkais (tikrai, ir jūroje auga agurkai!). Per porą dienų kopūstai ir agurkai ryklio pilve surūgo ir dabar dvokė taip smarkiai, kad jūros ežiai turėjo savo spygliuotas nosis užsikimšti krevetėmis, kurios į ryklio pilvą pakliuvo vakar. Vieną akimirką juodvi smagiai sau žaidė tarp koralų, kitą akimirką tik am – ir atsidūrė tamsiame, dvokiančiame ryklio pilve. Kadangi ežiai buvo trys, o krevetės tik dvi, nosį ežiai jomis kimšosi paeiliui. Užsikimšdavo vienas, o kiti laukdavo, kol krevetės savo mažomis kojelėmis taip sukutens jam nosį, kad šis nusičiaudės ir krevetes iššaus kaip iš orinio šautuvo. Tada jas čiupdavo kitas ežys ir susigrūsdavo sau į nosį. Taip paeiliui ir gynėsi nuo dvoko.
Dar čia buvo sprindžio didumo jūrų arkliukas. Ryklys, mat, pamatęs jūrų arkliuką, sumanė pasijodinėti. Bet kad lig tol nebuvo regėjęs raitelių ir kaip joti nežinojo, ėmė arkliuką ir prarijo. Dabar šis visas toks nuliūdęs tupėjo pilvo kampe, padėjęs galvelę jūrų žvaigždei ant peties. Žvaigždė čia pakliuvo todėl, kad ryklys nusprendė pasipuošti, nes rytoj buvo pakviestas į pusbrolio – kūjagalvio ryklio – gimtadienį. O kas gali būti gražiau nei mėlyna su raudonais pakraštėliais jūrų žvaigždė?! Kas kad ir nemokanti šviesti. Gal dar jauna, gal dar išmoks? Kaip tik tai žvaigždė dabar ir darė – sėdėjo tamsoje ir mokėsi šviesti. Kol kas nekaip ėjosi, bet juk tokie dalykai kaip sugebėjimas šviesti ne taip greitai ateina. Įdomu, kiek metų šviesti mokėsi saulė ir mėnulis?!
Greta jūrų žvaigždės ir arkliuko susirangęs į kamuolį gulėjo jūrinis ungurys. O gal du unguriai? – Kiti matė vieną, bet jis pats manėsi esąs du padarai: galva, vardu Ungė, uodega, kurią Ungė vadino Guriu. Ryklys jį ar juos užklupo smagiai dūkstantčius jūržolių atvašyne. Ungė ir Guris rangėsi, raitėsi, rungėsi vienas su kitu užmiršę viską pasaulyje. Buvo smagu žiūrėti, kaip sidabraspalvis Guris vijosi apie smaragdų ir safyrų atspalviais žvilgančią Ungę (po teisybei, jiedu galėjo keistis spalvomis ir net spalvas keisti!), kaip švelniai savo plokščios uodegos galiuku braukė jai per papilvę, o ši savo mažyčiais dantukais meiliai kando jam į uodegos galiuką. Matyt, visi Ryklio estetiniai jausmai yra susikaupę jo plačiuose nasruose. Todėl ir šį žavų vaizdelį jis suprato ir juo gėrėjosi savaip – ėmė ir Ungę ir Gurį prarijo. Jiedu labai nuliūdo išplėšti iš savo namų jūržolyne, bet džiaugėsi bent tuo, kad turi vienas kitą. Dabar susisukę į kamuolį ir sukišę galvą ir uodegą tyliai apie kažką kuždėjosi, o gal tiesiog šnabždėjo vienas kitam meilius paguodos žodelius. Teisingiau, vienas šnabždėjo, o kitas pritariamai lingavo.
Apačioje, ant pilvo dugno gulėjo Austrė. Ne iš Austrijos, o iš tolimosios Australijos. Tikrai. Ryklys ją prarijo, kai svečiavosi pas dėdę Baltąjį ryklį Didžiajame koraliniame rife. Sakysite, Australija, labai toli? Taip, bet juk rykliai gali nuplaukti tūkstančius kilometrų vien tam, kad aplankytų dėdę ar tetą! Ten, Australijoje, Austrė, išplaukusi į seklumą ir plačiai atvėrusi savo geldeles, grožėjosi savo sudėtu perlu. Perlas buvo rožinių rožių spalvos ir spindėjo saulės spinduliuose kaip tikras brangakmenis. Ryklys su dėde tuo metu kaip tik plaukė pro šoną – dėdė rodė sūnėnui rifo įžymybes. Atsispindėjęs nuo perlo saulės spindulys smagiai pakuteno ryklio nosį. Išvydęs nuostabų perlą, Ryklys neatsispyrė pagundai iš kelionės parsivežti suvenyrą – čiupo ir prarijo perlą su visa Austre. „Bus suvenyras dėžutėje“, – pamanė.
Pačiame tolimiausiame pilvo kampe lindėjo aštuonkojis iš mimikrinių aštuonkojų giminės. Mimikriniai aštuonkojai – tikri jūrų magai, atrodo, kad keisdami odos spalvą ir formą gali pavirsti bet kuo. Medžiodami mažas žuveles jie apsimeta koralu ar akmeniu, pajutę pavojų gali išsirangyti kaip keturios nuodingos jūrų gyvatės arba susisukti į dygų gniutulą ir pavirsti akmenžuve. O šios jau tikrai nieks nedrįs liesti – įsidursi – mirsi. Tačiau šįsyk apsimetinėjimo burtai aštuonkojui pakišo koją. Oi, atsiprašau, čiuptuvą. Pamatęs vandens paviršiuje plūduriuojantį butelį, aštuonkojis nusprendė paišdykauti ir apsimesti juo. Pro šoną kaip tik plaukė Ryklys. O kas gi nežino, kad mėgstamiausias ryklių užsiėmimas – ryti butelius su pagalbos prašančiais laiškais, kaip vienintelė viltis jūron paleistus į negyvenamą salą išmestų sudužėlių. Ryklys, žinoma, labai nesispyriodamas pasidavė savo rykliškam instinktui ir čiupo aštuonkojį butelį. Butelis, atsiprašau, aštuonkojis dar bandė gelbėtis – viena koja stvėrėsi pro šalį plaukusio titaniko, bet Ryklys tik čiaukštelėjo dantimis ir koja liko laive, o aštuonkojis atsidūrė pilve. Dabar sėdėjo piktas ir atidžiai čiulpė nukąstąjį čiuptuvą. Ne šiaip sau – taip aštuonkojai atsiaugina prarastas galūnes – dvi savaites čiulpia savo kojos strampą šnabždėdami kažkokius aštuoniakojiškus burtažodžius ir štai, po dviejų savaičių – nauja, švytinti ir iš džiaugsmo besiraivanti koja.
Kitų čiuptuvų siurbtukais aštuonkojis buvo tvirtai įsikibęs į pilvo sienas, nes Ryklys plaukdamas labai siūbavo, ir aštuonkojį kamavo jūros liga. Aštuonkojo siurbtukai labai kuteno Rykliui pilvą ir šis, negalėdamas pelekais susiėmęs už pilvo kvatoti, nes šie paprasčiausiai per trumpi ir pilvo nesiekia, muistėsi, raitėsi, vartėsi ir visaip kitaip stengėsi kutulį iš pilvo išguiti.

[bus tęsinys]