Skruzdėlė aš ir...blynai.

S r u z d ė lė,  aš  i r . . .  b l y n a i

      Šiltą vasaros dieną gulėjau miško aikštelėj, žiūrėjau į lėtai judančius debesis. Jų tarpuose skaisti  žydrynė. Debesims nuslinkus tik jiems žinomais keliais, ryškiai suspindo saulė. Nebegalėjau stebėti debesų grožio, apsiverčiau – tegu saulė kepina nugarą, o aš
pažiūrėsiu į miško vabalėlius. Pastebėjau skruzdėlę, nešančią ilgesnį už save spyglį. Mačiau, kad skruzdėlytė pavargo ir gal tikėjosi draugių pagalbos. Pagalvojau, kad galiu padėti. Paėmiau platų žolės lapą, padėjau prieš skruzdėlę ir, kai ji užlipo, nunešiau iki skruzdėlyno. Būdama maža, pasijutau milžine. Man grįžus, saulė vėl dingo. Vėl galėjau stebėti nuostabius, besikeičiančius debesis. Deja, netekau turėtos ramybės. Galvoje kirbėjo skruzdė. Ar ji suprato, kas atsitiko? Ar matė
mane? Gal dabar ji dėkoja savo Dievui, o gal nelaiminga, atsidūrusi ne prie savo skruzdėlyno? Ar aš, turėdama tokią galią, galėjau žinoti, ko jai reikia? O gal verčiau reikėjo nesikišti? Ar aš norėčiau, kad mane perneštų per visas kliūtis, neleistų patirti išbandymų ir pergalės džiaugsmo?

                                          *********

      Per mikroskopą stebiu bakterijas, padidintas 900 kartų. Matau, kaip greitai jos juda, dauginasi. Po pusės valandos – nauja karta. Gyvena, dauginasi ir nė motais, kad kažkas jas stebi, tyrinėja, klasifikuoja į naudingas ir žalingas žmonėms. To net nesupranta – toks didelis mastelių santykis.
      O kaip gi mes, žmonės? Ar jaučiam mus stebinčias akis? Ar suprantam, kad privalom tapti naudingi?
Mes - ne bakterijos, turim laisvą valią keisti savo gyvenimą.
                                         
                                            *********

      Tokių ir panašių minčių kamuojama eidavau pas Čiurlionį pasitarti. Klausiau be žodžių – atsakydavo paveikslais.
        Kartą ėjau sunkia širdimi, užgulta neišsprendžiamų buities problemų. Nesitikėjau sulauksianti patarimo, bet ėjau pabūti su juo, apsivalyti nuo nevilties.
Atsisėdau prieš „Žvaigždžių sonatą“, nedrįsdama pakelti akių. Ilgai sėdėjau, pamažu sugerdama ypatingą salės rimtį, prisodrintą nekasdieniškų jausmų, kūrybos galybės.
        Kai pažvelgiau į paveikslą – planetos ir žvaigždės sukosi, sukurdamos begalybės, nepavaldžios laikui, pojūtį.
      Kokios menkos tapo mano problemos!
      Ačiū tau, genijau!

                                            *********

Puikūs rugpjūčio vakarai ir naktys. Dar pakankamai šilta, o temsta jau anksčiau. Kaimynai baigia darbus soduose ir daržuose, nurimsta mašinų gaudesys – šeimos susiburia namuose. Po kurio laiko šviesos languose gęsta, šunys nutyla.
      Tada ryškiai įsižiebia žvaigždės.
      Mažai žinau žvaigždžių vardų, bet tai netrukdo jomis grožėtis, mintimis nuskristi toli, įsivaizduoti kosminę erdvę, žvaigždes, planetas, tolimas galaktikas.
      Staiga mane apgaubė nuostabi muzika. Ji buvo visur aplinkui ir persmelkė mane, ji buvo virš ir už garso suvokimo ribų. Šią muziką skleidė žvaigždės, o žemė atsiliepė sava vibracija.
      Kas tai girdėjo – niekada nepamirš.

                                        ********

      - Vaikai vanagai, baikit žaisti krepšinį, laikas  vakarieniauti. Kol nusiprausit,  pasiruošiu. Gausit po tiek galaktikų, kiek norėsit.
      - Senele, ką čia sugalvojai, kokios galaktikos?
      - Kai būsit švarūs, įsileisiu į virtuvę ir parodysiu.
Susidomėję greitai susitvarkė ir apspito mane. Užmaišiau tirštoką tešlą blynams.
        - Štai žiūrėkit, maišau šaukštu ratais. Šaukštą atsargiai ištraukiu. Ką matot?
        - Galaktiką! Galaktiką!
        - Pakelkit tiek pirštų, kiek galaktikų norėsit.
        Daug, daug pirštų pakilo.
        Štai taip!

                                        *********

        - Senele, senele, ar miegi?
    - Ne, Saulele.
    - Pasakyk, kokio dydžio senelė plaka žvaigždžių blynus?
    - Neaprėpiama Motina Gamta.

                                        *******