Bobučių istorijos (II)

Šįkart bobulės susirinko Marytės sodelyje paklausyti jos istorijos. Beje, Marytės jos nematė kelias dienas. Šeiminykščiai tepasakė tik tiek, kad tai kol kas yra paslaptis, kurią Marytė neužilgo pati ir atskleis.
  Taigi, kokią paslaptį Marytė atskleis, šiandien mes ir sužinosime.
  - Mano mielos draugės, - pradėjo savo pasakojimą Marytė, - kad jūs žinotumėt, kur aš buvau!
  - Na, na, - šyptelėjo tarpusavyje susižvalgiusios Onutė ir Staselė, - bene kaimyniniame miške  su kiškiais fantastines istorijas kūrei, kad kelių dienų prireikė?
  - Ė, nepatikėsite, bet buvau aš vienoje Graikijos saloje. Senokai jau svajojau ten nuvykti, ir štai, pagaliau, mano svajonė išsipildė.
  Draugių akys iš nuostabos išsiplėtė, žandikauliai atvipo – taip ir prasėdėjo jos visą tą laiką, kol Marytė pasakojo apie savo įspūdingą kelionę po joms dar negirdėtą Rodo salą.
  - Sėdėjau lėktuve prie lango ir negalėjau atplėšti žvilgsnio nuo pasakiškų vaizdų, - toliau tęsė savo pasakojimą drąsioji turistė. – Lėktuvas kėlė mane į erdvę, vis aukštyn ir aukštyn, o aš žiūrėjau, kaip tolsta žemės kontūrai, kaip darosi panaši ji į žemėlapį, išbraižytą kvadratėliais, rombais, įspūdingai didžiuliais miškų masyvais, laukų plotais, ežerų apskritimais, upių vingiais ir galvojau, kokia nuostabi ta mano gimtoji šalelė iš lėktuvo skrydžio – žalia žaliuojanti žaluma. Apėmė mane toks lengvas laisvės pojūtis – va, skrendu lyg paukštis, nardau tarp pūkinių debesų ir – jokių rūpesčių nebeturiu. O, kai jau lėktuvas artėjo prie Graikijos, vėl grožėjausi vaizdais, tik juose daugiau vyravo žemės spalvos. O vandenų platybės! Rodėsi, kad skrendu virš begalinio okeano, kuris niekada nesibaigs. Bet, pagaliau, laimingai šis milžiniškas paukštis mane nutupdė ant išsvajotosios žemės, ir, išlipusi iš jo, pirmiausiai, įkvėpiau gaivaus jūros oro, po to pajutau, kaip maloni šiluma apgaubė mane. Palmės draugiškai man siūbavo, didžiuliai žydintys krūmai, ružavais ir baltais žiedais, man šypsojo ir mano veidą nušvietė šypsena, kuri visą tą laiką lydėjo, kur bevaikščiojau, ką bedariau.
  Link jūros mane vėl lydėjo tų pasakiškai žavių krūmų alėja, iš kitos pusės – trumpakamieniai drūti medeliai su žaliais vaisiais, panašiais į mūsų kriaušes, tik žymiai mažesniais ir statmenai augančiais, o šalia tų medžių – plokštieji kaktusai, bet įspūdingai dideli.
  Jūros švarumas ir šiltumas viliojo akį, traukė plaukioti plaukioti plaukioti...
  Nuostabi gamta ir šiltas klimatas energetiškai ir emociškai veikė tiek nuotaiką, tiek sveikatą. Kalnų peizažas traukė žvilgsnį aukštyn – norėjosi pakilti link jų viršūnių ir kuriam laikui jose apsistoti.
  Vaikštant šimtamečių storakamienių medžių alėja, dainingosios cikados nepaliaujamai svirpė tik joms vienoms suprantamas melodijas, kurios nustelbė visus kitus garsus, tuo lyg bylodamos apie savo su niekuo nepamatuojamą svarbą šioje vienintelėje Žemėje Saulės Dievo buveinėje.
  Neišdildomą įspūdį paliko Rodo miestas su gražia pakrante, nubalinta gausybės burlaivių, bei įspūdingu istoriniu savo senamiesčiu.
  Ech, ar įmanoma aprašyti visa, ką pamatai, pajauti? Ar įmanoma žodžiais perteikti tą įspūdingą žavesį? Jau vien saulės spindesys, liejantis savo spindulius į neapsakomo mėlynumo šiltus, švarius jūros vandenis, skaisčiai mėlyno dangaus platybės suteikia tokį palaimingą jausmą, kurį tik ir tegali suteikti nuostabi gamta, esanti šilto klimato zonoje.
  Pagalvojau – kaip būtų nuostabu į mūsų zoną perkelti tuos šiltus vandenis. Su mūsų pajūrio gelsvais, švelniais smėlynais tai būtų tikras rojus.
  Vienu tarpu sodelyje, kuriame žydėjo ir po lietaus nuo lašelių apsunkusios liūdnai sviro darželio gėlių žiedai, stojo tyla. Visos trys draugės, susimąsčiusios, kažką sau galvojo, o ir vėjas kuriam laikui pritilo, nebesiūbavo medžių lapeliai, net ir katinas, tupėjęs po suoleliu, nustojo praustis, tik žiūrėjo į tris nutilusias bobules ir taip pat kažką galvojo.
  - Kad ir ką jūs čia begalvotumėt, bet kelionės – nuostabus dalykas, - pirmoji atkuto drąsioji keliauninkė. – Pasisemi tiek įspūdžių, tiek energijos, pamatai tiek nuostabių dalykų, kad praeina visos ligos ir niūrios nuotaikos. O kai dar išryškinsiu nuotraukas – surengsim antrą vakarėlį – pačios savo akimis pamatysite tai, ką aš mačiau.
  Katinas, išrietęs nugarą, ištiesinęs kojas, pakėlęs uodegą, išdidžiai nutapeno sodo takeliu. „Protinga ta mano šeimininkė“ – pagalvojo sau“ – „reikės pasistengti ir daugiau pelių sugauti“.:)