Plauk, mano žuvie

Sėdžiu ant ežero kranto su meškere. Plūdė gal jau pusvalandį nė nekrustelėjo. Gal slieką nudziubeno mailius? Koks skirtumas! Man gerai ir be žuvų. Ž’vejoti – vyti mintis: į kamuolį, iš galvos, nuo savęs, į medį. Nesugalvoju, kur dėti „Ž“. Tegul būna toks artikelis. Ž’vejyba – mano joga, mano meditacija, mano pabėgimas nuo informacinio interneto ir pramoginio televizijos gundymo, nuo prievolės būti visuomenės, darbo kolektyvo ir šeimos ląstele, nuo prievartos bendrauti. Ž’vejyba – vos ne vienintelė vienatvės, kurios kartais vos ne fiziologiškai trokštu, forma, kurią sau galiu leisti. Todėl sėdžiu dabar ant krantelio ir tyliai dėkoju susipratusioms žuvims, kad nekimba. Šokuodamas debesų atspindžiais vandenyje keliauju per savo atsiminimus, rūšiuoju savo planus, leidžiu skrieti savo svajonėms.
Vis dėlto, kai plūdė kelis kartus niurkteli ir palengva atsigula ant šono, stveriu meškerę ir kertu. – Instinktas stipresnis už valios nuostatas. Žinau – anam gale karšis. Dar negaliu įvertinti, kokio dydžio, bet jaučiu – rimtas laimikis. Prasideda – aš jį traukiu į sausumą, jis mane tempia vandenin. Nors vandenį labai mėgstu, bet priešinuosi. Galvoje tik viena – noras laimėti. Gal dešimt minučių vyksta apylygė kova, bet pamažu aš pradedu imti viršų – po centimetrą vynioju valą, jausdamas žuvies – gryno raumens – virpulius kitame gale. Pamažėl galvoje pradeda vėl rastis ir kitų minčių: džiaugsmas dėl būsimo laimikio ir nerimas – visai neseniai duktė mane pasmerkė, kad žvejoju savo malonumui, o ne iš reikalo, ne dėl maisto, kad žuvį pagaunu, suteikiu jai skausmo, sukeliu stresą ir paleidžiu. Todėl dabar traukdamas vis labiau silpstančią žuvį su siaubu galvoju – ką su ja darysiu. Paleisčiau, kaip įprasta – geri kariai nusipelno gyventi, bet… O karšis štai jau čia, prie pat kranto, po mano kojomis. Didelis, labai didelis. Staiga, matyt, pajutusi po pilvu dugną, virš galvos orą, žuvis šokteli, apsiverčia ore ir… atitrūksta. Dar kokią sekundę ar dvi paguli vandens paviršiuje, tarsi dvejodama, ar mirti, ar gyventi, bet galiausiai pasiverčia ir neria gelmėn. Pirma mintis, žinoma, (visos dvejonės užmirštos) – šokti vandenin, čiupti, griūti ant jos, bet, ginkdie, nepaleisti.
Deja vu. Galvoje lyg nespalvotas filmas sukasi prieš gerų 40 metų matytas vaizdas. Tokia pat didelė žuvis, tokia pat atkakli kova ir galiausiai žuvis atitrūksta prie pat kranto. Ne, ne man. Diedukui. Tarsi vėl pamačiau, kaip jis su visu švarku, kepure ir žuvų terba per petį šoko paskui žuvį. Kaip keturpėsčias seklumoje graibė vandeny, bandydamas tarsi laimės paukštę nutverti už uodegos karšį, kuris jau seniai nunėrė gelmėn papasakoti nustėrusiems giminaičiams apie savo žygdarbį – ežeran pamurkdytą žveją. Kaip visas šlapias išsikeberiojo ant statoko krantelio, nugręžė kepurę ir švarką, iškratė iš jo kišenės peršlapusios „Primos“ pakelį, riebiai nusikeikė ir pasakė žodžius, kurių tada neįstengiau suprasti: „Kų padarysi, Giduc. Šiundžiej jam Dzievulis padėjo. Vadzinas, aš per vienų ailėj paajau. “ Koks neįtikėtinas fatalizmas, tikėjimas pasaulio darna, apvaizda, lemties ženklais.
Dieve, kaip pasiilgau dieduko… Įdomu, jis danguj (žvilgsnis viršun) ar… – dirsteliu žemyn. Prie kojų mano įpusėta puota – kai žuvis griebė, kaip tik žvejiškai pietavau. Laikraščio, ant kurio buvau papjaustęs duonos, lašinukų ir svogūno, pirma įskaitoma eilutė prasideda taip: „…iki susitikimo su juo liko 31 metai, 5 mėnesiai ir 6 dienos…“ Pirmą kartą gyvenime perskaičiau tokią aiškią Dievo žinią – savo mirties dieną. Šiandien gegužės 24-a. Vadinasi, mirsiu spalio 30 d., prieš pat Vėlines. Tai gerai, dukroms nereikės dusyk ant kapų važiuoti. Man 48-eri, taigi mirsiu 79-erių. Tik šiek tiek nepritempęs iki aštuoniasdešimties. – Irgi gerai, nereikės kaip Modei pačiam radikalių priemonių griebtis. Ir man liko dar trisdešimtvieneri (toks ilgas žodi – toks dar ilgas gyvenimas) metai. – Dar laukia daugybė nekovotų kovų su žuvimi ir su savimi, gausybė nenudirbtų darbų, aibė nepadaryta klaidų ir nepridaryta eibių, minios nesutiktų žmonių, tūkstančiai nepaspaustų rankų, milijonai nepagalvotų minčių, nepasakytų žodžių, neparašytų eilučių. Ačiū, atitrūkusi žuvie. Sėkmės tau kovojant savas kovas!