Už Europos meridianų

Aš klajojau po platų pasaulį,
Iš valstiečio jūreiviu tapau...
Vis norėjau pabėgt nuo apgaulės,
Bet šešėlis lydėjo – jutau...
Man reikėjo pasaulio Šviesos,
Nes be jos neįminsiu Tiesos!


Vieną kartą radau tokį kraštą,
Kur gyveno keistuolių minia:
Neturėjo kalbos jie, nei rašto
Ir gyveno tik šiandien diena.
Jie buvo laimingi be galo,
Be rūmų, be vyno, be stalo!


Bet paklausk Europos, ateivi,
Ar jiems žemės šitos negana,
Ar jiems reikia dievų arba deivių,
Kai dangus nebelyja mana.
Jei dievams Žemės gyviai rūpėtų,
Niekas ja spekuliuot negalėtų!


Kuo kukliausiai bučiuojas nei žmonės,
Keršto jausmo taip pat nebėra.
Vandenynuose prausias lyg ponai
Ir Gamta juos globoja tyra.
Čia geriau nei mieste Honolulu,
Kur nėra kunigų anei mulų!..


Neparduoda jie savo mažylių,
Kantriai saugo gamtos gyvybes.
Apgauliais Homo sapiens'as vyliais,
Panaudoja jų galimybes.
Juk pasaulis, tikriausiai, pražūtų,
Jei žmogus valdovu jo nebūtų!?


Ypatingas šis žemės kampelis
Be lupikiškų bankų klastos…
Lyg eleginio kaimo darželis,
Net išvengęs šio amžiaus naštos.
Laisvesni tokios laisvės gyvūnai,
Nei kokie Europos vaizbūnai.