Paliečiau plautį

Kai lieku be širdies prieš save
ir be saiko
        per pravirą rūko užsklandą  veržiuos nuo gyvybės tolyn
impulsu diegia šonkaulius
juk dar vakar į jų tarpą
plaštaka įkaliau vinį
vėliau dar vieną ir atvėriau žaizdą
ir įkvėpiau laukdamas
kartu stebėdamasis nes nenuraudo krauju
tik nudilgino skausmu iškvepiant silpnumo atsidusimu
o gal net savotišku malonumu
jog įmanoma gyventi
netgi po to kai sugebi paliesti savo plaučius.