Du keliai

Tu eini keliu,
aš einu gatve.
Žvilgsniu nebyliu
sveikinu tave.

Nemačiau seniai
mėlynų akių.
Juk nepamiršai
dar manęs. Tikiu.

Priskinu gėlių
iš visos širdies.
Ketinu uždėt
ranką ant peties,

švelniai prisiglaust,
pabučiuot karštai.
„Myli dar? „ - paklaust
ir išgirst tiktai

malonius žodžius,
ištartus kadais.
Sužydėt šypsniu
ir mokėt atleist.

Jau einu dabar
tau už nugaros.
Nepajauski dar!
Nepasuk galvos!

Noriu nelauktai
plaukus tau paliest,
prisiglaust švelniai
ir gėlių ištiest.

Bet nenori tu
su manim kalbėt.
Pasakai, kad jau
pavargai mylėt.

Nežinau, kodėl
palieki mane.
Nueini keliu,
na, o aš - gatve...