Davidas Hasselhoffas ir pjūklas paminėti šiame tekste

- Mane tu užknisi. Tu visada burbi ir burbi. Su tavimi neįmanoma kalbėtis. Iš viso neįmanoma su tavimi būti, visada randi prie ko prisikabinti.
- Tu pati dabar burbi. Ir nepriekabiauk prie mano burbėjimo.
- Kažkaip seniau toks nebūdavai.
- Ir tu kitokia būdavai seniau.
- O tu išvis sugebi patylėti ir nors kartą nusileisti man?
- Gerai, nusileisiu tau ir patylėsiu. Jau tyliu.
- Kažkaip ne ta koja pradėjom šią dieną. Tos tavo nuotaikų kaitos darosi vis labiau nepakenčiamos.
- Aš vis dar tyliu.
- Kažkaip mums reikėtų perlipti per tą buitį ir išmokti gerbti vienas kitą. Čia gal dėl to, kad tu eini miegoti vėlai. Visai išsibalansavęs iš ritmo.
- Gerai, sutinku gal aš šiek tiek ir išsibalansavęs.
- Gal mums derėtų daugiau rodyti dėmesio vienas kitam. Visai manęs nepagiri ir nieko nedovanoji.
- Tai, kaip supratau, kad „mums“ būtų geriau tereikia, kad aš labiau pasistengčiau, taip? Lyg aš ta sukrypusi stalo koja, po kuria reikia pakišti popieriaus gabalą, kad stalas neklibėtų, jo? Tą nori man pasakyti?
- Ai, žinai, yra stalų ir su viena koja. Tu visai nemoki kalbėtis.
- Kad šis pokalbis kvailas.
- Nieko čia kvailo, reikia dažniau kalbėtis, kitaip ir gaunasi nesusipratimai.
- Kvaila taip kalbėtis.
- Visai ne kvaila.
- Kvaila. Tai lyg koks Davidas Hasselhoffas būtų nugirdęs bare Olialią pupytę, parsitempęs į pigų bendrabučio tipo viešbutį, permiegojęs su ja, o po devynių mėnesių jiems gimtų šis pokalbis.
- Bliamba, tu dar ilgai kibsi prie tų Olialia pupyčių? Taip aš buvau jų koncerte. Smagiai pašėlom su draugėmis ir ką? Tai nereiškia, kad aš jas mėgstu ir kad aš esu kvaila. Tu išvis mane nuvertini, laikai mane paskutine durnele.
- Bet nelogiška merginoms šėlti, tokioje vietoje, kai renginys skirtas vyrų akims.
- Vėl tu su savo ta logika. Tu vienintelis ieškai logikos papuose.
- Neieškau.
- Gal tau priminti, kaip tu pasiėmei mano liemenuką, nuėjai į parduotuvę ir rimtu veidu pardavėjai pasakei, kad gražintų pinigus už jį, nes nelogiška mokėti pinigus už tai, ką kiekvieną naktį vis tiek atsegi ir numeti į kampą?
- Kas čia tokio. Čiagi bajeris buvo.
- Blemba, aš ten dirbu. Tu man gėdą padarei. Užgavai mano jausmus.
- Suprask ir mane, aš taip ir neatgavau pinigų.
- Bet tu ir storžievis. Blemba, kaip pasiilgau tų laikų, kai mes subtiliau bendraudavome.
- Nori subtilumo?
- Taip, po velnių, noriu.
- Tai nueik dar kartą į pupyčių koncertą. Palauk truputį.
- Kur tu eini?
- Atsinešiu kai ką subtilaus, Būk čia. Tuoj ateisiu...

- O šaunu, atsinešei pjūklą. Labai subtilu.
- Taip vienoje rankoje turiu pjūklą, kitoje sulankstytą popierių. Dabar galime nuspręsti, ar mes nupjausime vienos stalo kojos galiuką, ar popieriumi paremsime kitą.
- O, Dieve, na ir sudėtinga su tavimi.
- Neminėk Dievo vardo be reikalo.
- Eik velniop, nekenčiu, kai sakai man tą frazę. Ne, tai tu nieko neminėk, nekalbėk ir nedaryk, nes Dievas turi daug vardų bei pavidalų ir yra visur. Todėl nekvėpuok ir nejudėk, kad jo nesuerzintum. Logišką, ką? Klausyk, aš suprantu, kad abu turime kažką daryti, kad mums būtų geriau kartu, ne vien tu. Blemba, aš ir vėl tau nusileidžiu, kaip nekenčiu to. Bet vis tiek kojos nepjauk, nes tą koja tai esu aš ir man nepatiktų, jei mane pjautų, ar dar kažkaip bandytų perdaryti.
- Bla bla bla, po to pasakysi, kad niekas tavęs nepakeis per prievartą, kad tik pati gali pasikeisti. Tą jau girdėjau. Žinai, galim tikrai turėti vienakojį staliuką, bet tai nereikštų, kad mes atskirai. Galėtume būti kartu viena tvirta koja, remianti stalo plokštumą.
- Ne, geriau tu būk koja, o aš plokštuma. Man taip labiau patiktų.
- O gal tu geriau būk besiraitanti ant plokštumos olialia pupytė, o aš būsiu stalų meistras.
- Man toks įspūdis, kad tie vaidmenų žaidimai tau reikalingi, jog paguostų, nuo to laiko, kai tavęs nepriėmė į aktorinį.
- Jie dar pasigailės, kad manęs nepriėmė.
- Kai tu laikai tą pjūklą, tikiu, kad taip ir bus.

Jie pasiginčijo dar šiek tiek, o po to pasimylėjo. Vėliau jiems gimė dar daug tokių pokalbių. Po dviejų metų jie nebedraugavo.