Sėdžiu ant laiptu, rūkau... kairėje rankoje spaudžiu mažą salotinės spalvos žiebtuvėlį.
Veidu teka nenumaldoma srovė mažyčių kristalėlių, kurie susijungę į vieną, sudaro bespalves ašaras...
Kylą mintys, kodėl rūkau, kam save žudau... Kam išlėto save žudau, kam kankinu...
Mintis veja mintį, viena po kitos iškylą kodėl save žudau. Vaizdai pralekia pro akis. Čia laimės pilnas veidas, tai skausmu perkreiptas žvilgsnis... Kasdien kai daraus vyresnė, pasaulis tampa man daug šaltesnis ir žiauresnis.
Prisimenu tą dieną, kai įžengiau į taip išsvajotą pasaulį. Kur visi turime bent dalelę bendro ir kas mus vienytų, kokia buvau laiminga. Po pirmos dienos norėjau griebtis jau cigaretės... pasirodo ta laimė nėra tokia lengva kokia iš pat pradžių atrodė, tą laimės spindulėlį tik sunkiu darbu gali pasiekti.
as mažytis laimės pliūpsnis būna tik tada, kai įdedi daug ir sunkaus darbo, kai nuvargęs ir nejaučiantis kūno krenti į lovą. Tai paveikia tave tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Tai buvo pirmas kartas kai pajudau norą rūkyti, susivaldžiau.
Sėdžių ant laiptų, užsidegu dar vieną cigaretę, taip eina jos viena po kitos...
Užsidegu cigaretę, įtraukiu, išpučiu. Dūmas – lengvas ir nepriklausomas, skrenda tolyn. O sielos viduje, pasidaro taip lengva, gera... Užsimiršta visas skausmas. Pamirštu viską, įtraukiu dar ir dar...
Tai – priklausomybė, puikiai tai žinau, bet be to jau negaliu gyventi. Užvaldė nikotinas mano sielą ir mintis.
Užsidegu nebežinau kelintą cigaretę su viltimi, kad viskas išsispręs. Įtraukiu giliai, stengdamasis apie nieką negalvoti. Bet neišeina, su kiekvienu įtraukdu dūmu vis naujas vaizdas prieš akis... Kur buvo laimė ir subyrėjo į šukes... Kiekviena gyvenimo šukelė paskatino griebtis cigaretės. Ką bedaryčiau viskas nesiseka. Palieka draugai, šeima, piniginė tučia. Kad ir kas nutiktu lieku su aukštai iškelta galva. . Bet kas iš to kai neturiu prie ko prisiglausti. Lieku šiam šaltam pasauly tik aš ir ciagretė. Užsidegu dar vieną ir skęstu dūmuose.
Po kiekvieno dūmo jaučiuos vis kitokia tai laiminga, tai transo būsenoje. Dūmų sukuryje paskendę plaučiai tai pilni, pilni, tai vėl tušti. Vėl tas vaizdas laimės plaukia prieš akis. Besijuokiantys veidai aplinkui, vasara ir saulė ir svaigulys naktų. Vienas skausmas ir užtemsta akys. Probėkštėm matau kaip švelnios tavo rankos apglėbia mano pečius. Tai dar vienas smūgis į širdies skausmus. Dar viena mintis atsigavus imtis beprotybės. Laikausi nesitvėrusi aš šiaudo. Dar vienas smūgis ir krentu aš ant grindų. Kur tavęs nėra, bet yra jis, vos kelios sekundės ir jis šalia, atbėgo, nes rūpėjau. Buvo šalia tiek, kiek man jo reikėjo. Važiuojant namo akys ašarų pritvinko, ištiesė man ranką su cigarete.
Rūksta cigaretė. Širdžiai kažkotais trūksta. Aplanko liūdesys ir jojo lūpos taria: - mažut, praeitis nebesugrįš. Žinau, vienatvė su dūmais neiškeliaus į ten kur daug geriau. Prisiminus lyg žaizdą neužgijusią, raminą dūmų kvapas. O seną ir banalią mūsų dainą užgožia lietaus lašai.
Rankoje spaudžiu žiebtuvėlį, įsižiebia blanki ugnis. Beveik tuščias žiebtuvėlis primena, kad jau sėdėma ant laiptų ir prisimindama įvykius surūkiau jau daugiau negu dešimtį cigarečių ir išliejau daugel ašarų. Tikriausiai viskas nebūtų taip blogai ir nebūtų griebtasis daugybės cigarečių. Jeigu ne visiškai sužlugdytas gyvenimas. Jau įpratau prie visko, bet negaliu priprasti prie to, kad vienas neteisingas žingsnis sužlugdė mano gyvenimą, atėmė svajonę. Tas žingsnis sužlugdė mano gyvenimą, palaužė sparnus... Nuo to ir cigaretė tamsaus dūmo niekada nekrinta iš rankos. Vakarais veidas paplūsta ilgesio ašarom, o cigaretės dūmas viniojasi aplink.