Pirmas skyrius

PIRMAS SKYRIUS
Kai kurie klasiokai – knisa. Per pamokas Kerolaina Rond su Miranda Voters papūtusios lūpytes, vaidina nepasiekiamas ir niekuo nesidominčias paneles. BEVILTIŠKA! Jos grynos pasileidėlės, turinčios puikiai susuktą liežuvį, kuris išsirutulioja iš daugelio suktų situacijų ir moka gerai suvirpinti kiekvieno „tikro“ draugo širdį. Kartais norisi joms tiesiai šviesiai išrėkti: „Gražuolės, nustokit rodyti savo purviną išorę ir niekuo geresnį vidų“ arba „merginos, išsilaisvinkite iš savo kūnų ir iš šalies pastebėkite savo trūkumus“. Bet kur gi aš taip pasakysiu... Nenoriu pyktis net ir su tokiomis žemo intelekto klasiokėmis. Geriau viską pasilaikysiu sau arba apie tai pasikalbėsiu su savo nuostabiausia drauge Jurka Roul. Šiandien, pusė dešimtos vakaro, į išmanųjį telefoną gavau trumpąją žinutę nuo Jurkos. Joje buvo rašoma:
Sveika, Grince. Nepyk, jei prižadinau. Norėjau paklausti, gal rytoj po pamokų einame į piceriją? Kažkaip noriu pabūti kartų su tavimi. Tik geriausios draugės ir pica.
„Hm... Gal ir visai nieko. Reikėtų atsiklausti tėvų. Bet manau, kad jie sutiks. “
-Mama! Ar girdi?
-Kas atsitiko, mieloji? -gražiai pasiteirauja Polen.
-Gal gali ateiti? -paklausiu mamos.
-Tai tu ateik, -šaukia mama iš prieškambario.
Atsikėlusi iš lovos, nutipenu į mamos kambarį ir bandau ją užklausti apie rytojaus planus.
-Mamyt, ar galėčiau rytoj po pamokų su Jurka nueiti į piceriją ir linksmai suvalgyti picą?
-Žinoma, kad gali. Tik viena bėda... -nutyla mama.
-Kokia? -nustebusi paklausiau.
-Apie septynioliktą valandą, kai baigsiu darbą, į mano kortelę perves pinigėlius, kuriuos galėsiu nusiimti tik prie „alfa“ parduotuvės esančio bankomato.
-Tai reiškia, kad po pamokų dar teks man pareiti į namus, paruošti pamokas ir tada nulėkti prie bankomato?
-Taip, Grince. Ten ir susitiksim. Kito būdo nėra. O juk be pinigų nenusipirksi picos, - truputį juokdamasi atsakė mama.
Na štai, su mama viskas susitarta. Ji yra tikrai gera ir supratinga. Tėtės nėra kaip paklausia. Jis šiuo metu atostogauja gimtajame kaime, kuris yra už trisdešimties kilometrų nuo mūsų gyvenamosios vietos. Bet tėtis ir taip neturi pinigų. Ir tikiuosi, kad kol kas tik neturi...
Ryte atsikėliau žvali, pasiruošusi pamokoms ir įdomiam vakarui. Mamytę radau jos kambaryje, geriančią kavą.
-Labas rytas, mama. Kaip miegojai? -maloniai pasiteirauju apie praėjusią naktį.
-Labas rytas, dukrele. Ačiū, kad rūpiniesi. Iš ties miegojau gerai, bet sapnai retkarčiais prabudindavo ir tekdavo apsiversti vis ant kito šono. O kaip tu? Blusos nesukandžiojo? -linksmai nusiteikusi mama, pašmaikštavo.
-Ne, mama, nesukandžiojo. Šiandien važiuosiu dviračiu, gerai?
-Puiku. O apie septynioliktą valandą susitiksime prie,, alfa“ parduotuvės.
Plaukus pasiglemžė vėjas, akis užtemdė ašaros, kurias kėlė stiprus vėjo gūsis. Į mokyklą nuriedėjau greitai, dviratį prirakinau prie tokios aprūdijusios tvoros ir nupėdinau į mokyklą. Mane pasitiko didžiulis mokinių šurmulys, kurį tenka girdėti pusė dienos. Koridoriaus glūdumoj pamačiau melsvą megztinį ir juodus džinsus. Kas ten? Regiu kaip šuoliais atbėga Jurka. Pradedu juoktis.
-Labas, -linksmai ištaria draugė.
-Sveika, mano brangioji, -juokdamasi tariu jai.
-Ar tu pasiruošusi atkentėti visų mokytojų pastabas, žvilgsnius ir nepasitenkinimus?
-O taip... Dėl mūsų laiko praleidimo – verta kentėti, -išdidžiai pasakau Jurkai ir mes abi nueiname į lietuvių kalbos kabinetą.
Pamoka įprasta, ruošiamės lietuvių kalbos kontroliniam darbui. Aš tinginiauju, nes ir taip viską žinau. Jurka užsisvajojusi žiūri pro langą. Bandau ją prajuokinti įvairiomis grimasomis, bet ji turbūt sklando tarp debesų arba yra išskridusi pas varnas.
Po pamokų Jurkai paaiškinau visus planus ir mes išsiskirstėm. Sėdusi ant dviračio, pradėjau minti pedalus ir galvoti apie vakarą. Namuose atsigėriau arbatos, padariau namų darbus ir sulaukusi tam tikros valandos, šiek tiek pasipuošiau ir išėjau iš namų.
Bankomatą skyrė tik pėsčiųjų perėja ir automobilių aikštelė. Prie „alfa“ parduotuvės pamačiau stovinčią moterį, apsirengusią juodu paltu, aptemptomis kelnėmis, aukštakulniais ir rankose laikančią tamsų rankinuką. Tai mano mama! Stovėdama prie pėsčiųjų perėjos, akis įdėbiau į kairią pusę, vėliau lėtai nusukau į dešiniąją ir kai norėjau grįžti prie kairiosios gatvės pusės, pamačiau griūvančią mamą. Per krūtinę perėjo jaudulys ir nerimas. Labai išsigandau. Perbėgti kelio negalėjau, automobiliai važiavo kaip pašėlę, prie parduotuvės stovintys žmonės net nepriėjo prie Polen. Visi jautė abejingumą. Nei vienam nešovė į galvą mintis atsargiai prieiti prie moters ir pasiteirauti kaip ji jaučiasi. Kas per niekšai?! Kur žmogiškumas? Kodėl šios būtybės jaučia šaltumą ir abejingumą kitam? Juk žmogui nelaimė. Jis nugriuvo. Gal jam negera. Gal jam širdis stoja... Ne, niekam juk neįdomu. Jiems tik įdomu ir tuo pačiu linksma pasižiūrėti į tokią situaciją. O aš jaučiausi kalta, negalėdama dabar būti prie jos. Kantriai, su virpančia širdimi, palaukusi kol kuris nors automobilis mane praleis, nieko nedelsdama leidausi į kojas. Pribėgusi prie mamytės, pakėliau ją ir garsiai pasakiau, kad ji nusiramintų, giliai kvėpuotų ir nejaustų jokios gėdos dėl ligos ir jos pasekmių. Taip atsitikti gali bet kuriam iš mūsų.
Polen, pasinėrusi į žmonių keistus, bejausmius žvilgsnius, įteikia dvidešimties litų banknotą ir palinki ramaus vakaro su bendraminte drauge. Pabučiavusi mamai į skruostą, nuskuodžiu savo jaunyste spindinčiais keliais.
Įkėlusi koją į mišraus kvapo prisigėrusią piceriją, apsižvalgau ir stengiuosi surasti savo geltonkasę Jurką. Plaukai surišti į netvarkingą kuodą, laisva suknelė ir juodi bateliai. Ji atrodo žaviai. Prieinu prie jos ir džiugiai nusiteikusi tariu:
-Labas vakaras dar kartą, mano mieloji, -mandagiai nusijuokiu.
-Sveika, Grince, - nusišypso Jurka.
-Labai žaviai atrodai.
-Ar gi? Dėkoju už komplimentus. Labai malonu.
Užsisakėme vieną šeimyninę picą su jautienos gabaliukais, pievagrybiais, raugintais agurkėliais, sūriu, aštriosiomis paprikomis ir svogūno griežinėliais. Taip pat užsinorėjome išgerti po pieno ir ledų kokteilį.
-Ar tavo mamai jau geriau? -netikėtai užklausia draugė.
-Hm... -numykiu. Iš ties viskas gerai. Pakitimų nėra, bet priepuoliai niekur nedingę.
-O ji nepasiryžusi važiuoti į užsienį ir užsiimti rimtesniu gydymu?
-Apie tai mes net nekalbėjome. Ir manau, kad šansų nėra epilepsijai išgydyti.
-Na, jei tu taip pesimistiškai nusiteiksi, manau, tikrai neišvysi mieste laisvai einančios mamos. Ir dar... -neužbaigia Jurka.
-Kas?
-Tavo toks nusistatymas neleidžia įsiterpti laimės pliūpsniui.
-Palauk, aš nieko nebe suprantu. Gal gali visa tai paaiškinti? Ką tu turi omeny?
-Kai leisi teigiamoms ir pozityvioms mintims gyventi savyje, tada viskas bus labai aišku, -susimąsčiusi atsakė ji. - O dabar užbaikime valgyti kaloringąją picą.
Vakaras praėjo taip, kaip ir buvo suplanuotas. Su ja gera . Net ir tyloje. Ji, aš ir tyla – dvasinių gabumų šulinys.