Amžinai tavo

  Katedros vidus skendėjo prieblandoje. Įspūdingos smailos arkos, raižyti juodmedžio suolai, kolonos ir prie jų prisišliejusios skulptūros – pompastika, skirta įbauginti paprastą žmogų. Rūstūs akmeniniai angelai žvilgsniu mane smerkė. Amžių amžius stovėdami nebylioje sargyboje, jie niekada neregėjo tokios šventvagystės. Kiekvienas žingsnis, kurį čia žengiau – įžūli panieka, įžeidimas. Mėgavausi tuo aidu. Visada buvau arogantiškas.
  Sustojau prie altoriaus, ant kurio degė pora vienišų žvakių. Pakėliau akis. Nuo kryžiaus į mane su gailesčiu žvelgė išganytojas. Kristaus šone žiojėjo žaizda. Už nugaros šešėliuose skendėjo freska, vaizduojanti paskutinį teismą. Nusidėjėlių veidai iškreipti agonijos. Tačiau jiems bus atleista – juk jų delnai sunerti maldai. Pasmerktieji yra tie, kurie stovi nusisukę nuo šviesos, kruvinomis rankomis. Tie, kurių sielų Jam nebereikia.
  - Tėve. Nenusipelniau tavo atleidimo. Neprašysiu.
  Šaltais pirštais užgesinau žvakes, nusisukau ir stebeilijau į pagrindines duris. Pro langus vidų pamažu užliejo mėnesiena. Tyla iššaukė virtinę prisiminimų. Prisilietimas, šiluma, skausmas. Lyg vinys į smegenis.
  Durys atsivėrė – nešina deglu įžengė ji. Netgi ugnies šviesoje veidas buvo neįtikėtinai blyškus ir bekraujis. Tai ypač pabrėžė juodi kaip smala plaukai. Švelnūs kaip šilkas, jie krito ant paauksuotų antpečių. Inkvizicijos kapitonės uniforma slėpė gerai pažįstamą kūną. Bandžiau prisiminti, ką dabar turėčiau jausti.
  Rankose laikydami paruoštus ginklus, iš paskos sugūžėjo dešimt kareivių. Stodami priešais ją žąsies rikiuote, šie vyrai nežinojo, kam patikliai atsuka nugaras. Pagalvojęs apie situacijos ironiją nusijuokiau – labiau iš įpročio. Kariai krūptelėjo.
  - Mieloji… Na, negi tu mane išduotum?
  Ji šyptelėjo.
  - Nereikėjo tau žudyti to angelo. Aš tikrai nebuvau to verta.
  Dabar ir aš šitą suvokiau. Tačiau dvasiškojo tėvo ir jo sielą atėjusio pasiimti angelo kraujas dar šiltas ant mano rankų. Nesusivaldžiau. Juk jie abu turėjo galios ją grąžinti, ir atsisakė. Įniršis kvailas.
  - Nereikėjo tau mirti. Žinai, koks aš kartais galiu būti karštakošis.
  Kariai nerimastingai susižvalgė.
  - Žinau, mielasis. Pats puikiai supranti, kaip kvailai pasielgei. 
  Linktelėjau galvą - ji teisi, kaip ir visada.
  - Atleisk.
  Mylimoji ištraukė iš makščių kardą. Jos judesiai nepriekaištingai grakštūs.
  - Atleidžiu. Gaudyk, man nereikia.
  Jėga, kurią ji įgijo po metamorfozės, iš tiesų buvo neįtikėtina – kardas nuskriejo per visą katedros salę. Lengvai pagavau jį už rankenos ir pažvelgiau išsižiojusiems kariams į akis. Įdomu, kas dabar sukosi jų mintyse.
  - Ko laukiat? Puiki galimybė pirma laiko patekti į dangų.
  Kažkuris atgavo žadą ir prisitaikęs šovė iš arbaleto man į krūtinę. Nuo smūgio šiek tiek susverdėjau. Leidau kariams kelias akimirkas pasigrožėti mano mirtinai pervertu kūnu, tada kaire ranka suėmiau strėlę už galo ir lėtai ištraukiau.
  - Mielasis, tu tikras aktorius… - šįsyk jos šypsena atskleidė dvi dideles iltis, - labai dramatiška.
  - Visi turim savų silpnybių. Baigiam šitą reikalą.
  Greitis, jėga ir azartas, su kuria mylimoji puolė savo buvusius pavaldinius iš tikrųjų antgamtiški. Pirmuosius du kone perplėšė perpus. Likę aštuoni susispietė į krūvą ir ėmė trauktis manęs link. Neskubėdamas priėjau ir sudaviau kelis mirtinus kirčius, nepaisydamas atsakomųjų smūgių. Tas pažįstamas jausmas, kai ranka trukteli ašmenims einant per priešininko kaulą… Tegu džiaugiasi. Pasaulis niekam tikęs.
  Pagaliau visi kariai gulėjo negyvi. Mylimoji nusivalė nuo lūpų kraują ir pribėgusi pabučiavo. Nepajaučiau.
  - Inkvizicija mano, kad aš tave suimsiu. Turime šiek tiek laiko. Eime.
  - Ir ką? Mes nemirtingi. Tu vampyrė, aš – prakeiktasis. Ir ką mes darysim?
  - Turim vienas kitą.
  Nusišypsojau. Liūdnai.
  - Amžinai tavo.