,,Iks“

Vis dažniau pamirštu atsiklausti,
ką turiu apie viską manyti.
Išlavėjau kampan įsisprausti,
kur tikiu, kad manęs nematyti.

Bent lig tol, kol apvers dėžę mano
„Iks“ nežinomas kartą eilinį.
Įsiklausęs į tai, ką Jie mano,
susižeisiu, bekaldamas vinį.

Ir pakalęs, sugrįšiu į vėžę
priežasčių - pasekmių, ar likimo,
apsivilkęs tam tinkamą dėžę,
kur net nuomonė reikštis užkimo.

Kur šviesos ne per daug, kaip ir trikdžių.
(Kad išliktum - nebūtina reikštis).
Kur objektų mažai, tad ir pykčių.
Tarsi prieblandos koks kunigaikštis,

pasikėlęs per popieriaus lapą,
per grėblius išsiugdęs kantrybę
šiam kruize nuo papo lig kapo
po dangum, žmonija ir valstybe.

Skylutes prasikrapštęs kikenimui,
bet priimdamas tai, kas nutiks,
lauksiu (lyg) abejingas gyvenimui,
kol supurtys ir vėl mane,, Iks“.