Kol man sielą balandžiai sules (skirta a.a. Vytautui Šapranauskui)

Mojavai tu sparnais idealo,
bet bekojė, besparnė lėlė,
apsimetus gėle iš žurnalo,
tau prisakė tik ją temylėt.

Tą beprotiškai vaikišką kūną,
tas saldžiąsias nakties glamones -
greit pamirši nukritęs už stalo,
kai papjautą kaip gyvulį neš
ne mama, ne sesuo, ne sesulė,
o barbarų laukinė gentis.
... Ak, norėtųs dar Žemėj pabūti,
išdainuoti savas svajones...

Ne mama, ne sesuo, ne sesulė,
bet barbarų laukinė gentis
sakė: žiaurų pasaulį praūžki
ir pamirški šią žemišką būtį.
ir svajas, ir dainas, ir rugpjūtį,
ir baltąsias laukų ramunes.
              ***
... Neliūdėk, aš turiu čia pabūti,
Kol man sielą balandžiai sules...