Pavėluota evakuacija (11)

Antradienis  23. 10 – 23. 40

Ši išvada prieštaravo sveikam protui bei mano ikišioliniam pasaulio suvokimui. Kaip tai gali būti? Tačiau buvo akivaizdu – abiejose lygybės pusėse buvo kūno masės išraiška, vadinasi, ją galima buvo išbraukyti. Reiškia, nuo kūno masės nebepriklausė niekas. Iš kitos pusės, kodėl gi ne? Juk ant žemės taip pat visi daiktai krenta su vienodu pagreičiu – ar tai būtų nesunkus daiktas, ar sveriantis kelias tonas. Nors iš pradžių taip pat peršasi, atrodytų, logiška mintis, kad sunkesni daiktai turėtų kristi greičiau.
Dar kiek pamąstęs, savo mintyse padariau korekciją – nusprendžiau, kad daiktai vienu metu pakils tik toje pačioje žemės platumoje. Tai reiškia, kad kilimo į orą procesas žemėje prasidės ties pusiauju, kur taškinis žemės paviršiaus sukimosi greitis yra didžiausias, ir, palaipsniui bei lygiagrečiai ekvatoriaus linijai, plėsis abiejų ašigalių link.
Taip bemąstydamas aptikau dar vieną mums gresiančią nelaimę. Juk jei pakils ir nuskris visi daiktai, tai gal nuskris ir atmosfera? Ar ne? Ir jei nuskris, kas tada? Iš mūsų išsigelbėjimo plano gausis didelis šnipštas. Ar atmosferai taikomos kokios nors išimtys? Supratau, kad apie tai negalėsiu prasitarti girdint Linai. Įdomu, ar ji po savo gaubtu girdėtų normaliu garsu kalbančių žmonių žodžius?
Po paraliais, kiek problemų! Jau buvo vėlus metas, ir aš susiruošiau miegoti. Bet čia mane apniko kitokios abejonės. Kaip elgtis su Dariumi? Šiandien  buvo pirma naktis, kurią praleisime vienoje patalpoje. Įdomu, kokie jo planai? Žinoma, aš puikiausiai supratau, kad šiandien jis man išgelbėjo gyvybę, buvau už tai jam dėkingas, tačiau žinojau daug pavyzdžių, kai žmonės savo priešams padarydavo didelių paslaugų ar net aukų – vien tam, kad įgautų jų pasitikėjimą, o vėliau pasiektų savo nedorų tikslų. Taigi, ar aš Dariui priešas? Ar draugas? Šiandien jis man subtiliai bandė piršti savo draugystę. Bet ar to užtenka? Tiesiog pasisiūlyti? Ta-a-a-ip, klausimai vis dar be atsakymo.
Tiesa, o kur Darius? Po to, kai atsigulė Lina aš jo nebemačiau.
Nuėjau jo ieškoti. Radau besėdintį kambaryje, kuriame šį rytą jį buvau įkalinęs. Užsidegęs kokius tris prožektorius ir įsirengęs visai pakenčiamą apšvietimą, jis kažką meistravo. Tampė kažkokius laidus ir rišo juos prie kažkokių ūkiško muilo gabalų. Iš mašinos buvo atsinešęs kelias nedideles dėžes su rakandais, kuriuos buvo pasiėmęs iš garažo. Šalia, ant kėdės stovėjo truputį nugertas konjako butelis. Išgirdęs durų girgždesį, pakėlė į mane akis:
- Dar nemiegi? – ir pamatęs mano nustebimą paklausė. – Tu ką, suski, trotilo nesi matęs?
- Aišku, ne. Iš kur? – nusistebėjau. – Ką ruošiesi sprogdinti?
Jis baigė kuistis ir įsistebeilijo į mane:
- Tu neatidžiai klausaisi, ką aš kalbu, jomajo. Aš juk sakiau, kad nenoriu, jog pakilimų skaičius sutaptų su nusileidimų skaičiumi, - jis kantriai aiškino tarsi mokytojas pamoką žioplam mokiniui. Tada siektelėjo butelio ir nugėrė gurkšnį. – Gal nori? Aš čia vietoj vaistų nuo kraujo spaudimo, taip sakant, che, che.
Papurčiau galvą. Darius tęsė:
- Tai apie ką mes čia, jomajo? A-a-a. Taigi, kai mes nuskrisim, o kad nuskrisim tuo aš jau nebeabejoju, mes nebūsim visiškai netekę svorio. Vadinasi, pasiekę ribą, iki kurios mus nusvies įcentrinė jėga, sklęsim atgal, tai yra žemyn, ar ne? – jis vėl įniko kažką knebinėti. – Galbūt, negreitai, galbūt, palengva, lyg pūkas, bet sklęsim. Ir jei nusileisim kokiam miške, kaip manai, kas su mumis bus? A, jomajo? Mano giliu įsitikinimu, tokiu atveju bus tikras šūdas.
Velnias! Apie tai net nebuvau susimąstęs. Bet sąžiningai pastebėjau, kad laiko dar buvo ir tikrai rytoj būčiau apie tai pagalvojęs. Arba poryt.
- Gerai, einu miegoti, rytoj pakalbėsim. Aš pasiklosiu sau pas Liną ir stebėsiu, jei jai ko nors netikėtai prireiktų, - susirengiau eiti. – Labanakt, Dariau.
- Saldžių sapnų, suski, - jis pamerkė akį.
Nuėjau į kambarį ir apmąsčiau galimas grėsmes. Jei Dariui iš manęs gali ko reikėti, tai tik pistoleto, na ir, be abejo, žiūronų. Beje, dingti pasiėmęs žiūronus, jis jau anksčiau turėjo progų, bet jomis nepasinaudojo. Vadinasi, jei jis ką nors rezga, jam būtina mane nuginkluoti. Įdomu, ar jis prisimena vakarykščius įvykius? Nes nei žodžiu, nei kokiu ženklu apie savo pistoletą neprasitarė. Ir aš nepastebėjau, kad po įvykio su garažo raktais jis būtų kažkaip susimąstęs.
Prieš einant gulti, nuėjau ir padaviau ėsti Rudžiui. Pamatęs mane, jis apsidžiaugė, lyžtelėjo ranką, tačiau, man atrodė, kad jis jaučiasi ne per geriausiai. Turbūt ir jam atsiliepė pokyčiai, nors jis neinkštė ir jokiu garsu to neparodė. 
Grįžęs į vidų, iš pradžių pagalvojau, kad reikėtų užsirakinti duris, mat, jose iš vidaus pusės buvo įkištas raktas, todėl be vargo tai galėjau padaryti. Bet tokiu atveju, nebūčiau patikrinęs Dariaus. Reikėjo padaryti taip, kad, jei jis pistoleto ieškotų, tai jo nerastų, bet aš pamatyčiau, ar jis jo ieškojo, ar ne.
Todėl nusimoviau kelnes, persvėriau jas ant kėdės atlošo taip, kad vos vos išlaikytų pusiausvyrą ir suformavau ant klešnės nežymią raukšlę. Jei kelnės, betikrinant kišenes, nukris, tai Darius lygiai taip pat jų tikrai nepadės.
Prieš atsiguldamas, žiūronus suvyniojau į rankšluostį ir kartu su pistoletu pakišau po čiužiniu.

Trečiadienis  1. 15 – 4. 10

Susapnavau kažkokį košmarą ir nubudau, išpiltas šalto prakaito. Bandžiau prisiminti, ką susapnavau, tačiau sapnas labai greitai išsisklaidė tarsi dūmas. Net nustebau. Košmarus kažkaip anksčiau prisimindavau ilgesnį laiko tarpą.
Kambaryje buvo pakankamai šviesu. Iš pradžių nesuvokiau, iš kur ta šviesa, tačiau tuoj susiorientavau – degė Linos signalizacijos lemputė.
Iš karto stryktelėjau iš lovos, tačiau kažkaip apsvaigo galva ir aš be aiškios krypties nusvyrinėjau per kambarį. Kažkur, turbūt į kėdės koją, užsigavau kojos pirštą, tačiau ne tas dabar rūpėjo. Kiek atsitokėjęs pajutau dar ir maudimą krūtinėje bei pakaušyje. Kol kas nutariau ir į tai nekreipti dėmesio.
Įjungiau prožektorių ir, pripuolęs prie vonios, jau ruošiausi ją versti ant šono, bet persigalvojau. Gal čia visai ne pavojus, gal Lina tiesiog miegodama netyčia nuspaudė jungtuką? Pavyzdžiui, užgulusi jį. Lemputė degė ištisai. Juk jei Lina būtų sąmoninga, tai, pamačiusi, kad mes nereaguojam, trinktelėtų per vonią plaktuku.
O gal jai taip blogai, kad nebegali trinktelėti? Gal ji guli be sąmonės? Taip bemąstydamas prikišau ausį kuo arčiau vonios, tačiau nieko neišgirdau. Nesugalvojau ko griebtis. Tačiau žinojau, kad jei neįsitikinsiu Linos sveikatos būkle, tai, įvykus nelaimei, po to ilgai save graušiu. Kaip kitaip?
Tada šovė išganinga mintis. Pakėliau laisvą kvėpavimo šlangutės galą ir prisikišau prie veido. Kartas nuo karto iš jo atsklisdavo nežymus oro dvelksmas. Lina kvėpuoja. Tai gerai.
Iš „valgomojo“ atsinešiau peilį. Palei grindis nupjoviau montavimo putas ir atsargiai, be triukšmo šiek tiek atverčiau vonią. Neverčiau jos labai daug, nes tada būtų įsitempusi kvėpavimo šlangutė ir Lina, greičiausiai, būtų prabudusi. Ji buvo kuo sveikiausia ir miegojo tarsi kūdikis. Lina gulėjo, šiek tiek sulenkusi kojas, o signalizacijos jungtuką buvo netyčia prispaudusi keliu. Suėmęs už laidų, atsargiai ištraukiau. Lina to nepajuto. Lėkštė, kurią buvau pakišęs po vonia, buvo atsidūrusi pačiame kojūgalyje. Kitaip ir negalėjo būti – po vonia juk nebuvo tiek vietos, kad galėtum labai laisvai jaustis. Paėmiau lėkštę ir padėjau ant grindų šalia. Tuomet vėl gražinau vonią į ankstesnę padėtį ir įjungiau siurbliuką. Papildomai putų nebepūčiau, kadangi, šiaip ar taip, ryte reikės Liną išleisti. Mobiliajame telefone nusistačiau žadintuvą, kad pažadintų mane kas valandą.  Maniau, kad slėgis kris greičiau ir reikės dažniau pompuoti orą.
Porą kartų atsikėlęs, pamačiau, kad slėgis labai smarkiai nekrenta, todėl, galiausiai, pripompavęs oro truputį daugiau,  nustačiau žadintuvą aštuntai valandai ryto. Išgėriau tabletę nuo kraujo spaudimo ir atsiguliau. Man taip pat reikia atsipūsti.

Trečiadienis  8. 00 – 9. 40

Atsikėliau nuskambėjus žadintuvui. Kelnės buvo persvertos per kėdės atlošą, bet tikrai ne taip, kaip buvau palikęs. „Vadinasi, vis dėlto Darius kažką rezga“, - rūgščiai pagalvojau. Iš karto nukrito nuotaika. Ką gi, reikės būti budriam. Lina dar miegojo. Taip spėjau, kadangi ji nedavė jokio signalo. Vėl išgėriau vaistų nuo kraujo spaudimo – su manim iš tikrųjų darėsi kažkas negero.
Darius vėl sėdėjo ten pat, kur ir vakar, ir, jeigu ne sujaukta patalynė, galėjai pamanyti, kad jis visai nemiegojo.
- Klausyk, ar man čia vienam taip atrodo, - išspaudžiau po to, kai abu pasilabinom. – kad pagal Linos užrašytas formules visi daiktai nuskris nuo žemės vienu metu?
Darius trumpam susimąstė:
- Na, šios formulės iš tikrųjų tinka tik idealiam atvejui, jomajo, – jei nebūtų trinties ir oro pasipriešinimo. - Darius pasitrynė smakrą. - Tuomet daiktai iš pradžių riedėtų arba čiuožtų žemės paviršiumi ir susilyginus lygybės pusėms, iš tikro vienu metu visi pakiltų. Tačiau..., - jis trumpam pritilo. – Aš vis dar neturiu tvirtos nuomonės, kaip, didėjant žemės sukimosi greičiui ir mažėjant gravitacijai, elgsis atmosfera.
- Ar tu irgi manai, kad ji gali nuskristi? – pasidalinau savo abejonėmis.
- Nuskristi? – Darius nustebo. – Dar gražiau. Kur jai kur nors skristi, jomajo?
- Na, jei visi daiktai nuskris... – nežinojau, kaip tiksliai išsakyti mintį. – Kuo atmosfera gudresnė už kitus daiktus?
Darius sukikeno.
- Gudresnė, che, che. Na tu, suski, ir parenki išsireiškimus, che. Niekur ji nenuskris, - lyg kirviu nukirto. Tačiau netrukus pasitaisė. – Bent jau ne taip greitai, jomajo.
Tačiau mačiau, kad jį vis dėlto kankina abejonės.
- Bet čia tik mano nuomonė, jei ką, - galiausiai apsidraudė nuo visų netikėtumų.
- Kodėl taip manai?
- Visų pirma, skirtumas yra tas, kad daiktai laisvai guli ant žemės paviršiaus, o atmosfera žemę yra apgaubusi iš visų pusių, o tarpusavyje ją laiko cheminiai ryšiai. Neįmanoma mechaniškai išplėšti gabalo atmosferos, taip, kad liktų skylė, ar ne? Taigi, jomajo. Visų antra, - Darius atsiduso. - atmosfera yra elastinga, todėl daiktus galės nusviesti tik kietas žemės paviršius. Daiktai, nors kiek pakilę nuo žemės, nebebus veikiami įcentrinės žemės sukimosi jėgos, arba bent jau ne tokio dydžio. Darius pasičiupinėjo pasmakrę, ieškodamas tinkamų žodžių. Ir toliau tęsė:
- Aš noriu pasakyti, kad jei mes galėtumėm sugalvoti, kaip vaikščioti ne žemės paviršiumi, o šiek tiek pakilę nuo jo, tai, greičiausiai, mes niekur taip ir nenuskristume, jomajo. Bent jau kartu su sušiktais daiktais, kurie guli ant žemės. Vadinasi, sekdami logiška grandine, - jis įsispoksojo į mane. - galime manyti, kad pirmiausia būtų sviedžiami aukštyn patys žemiausi atmosferos sluoksniai, besiribojantys su žemės paviršiumi, bet kiek pakilę jie netektų greičio. Vadinasi, pačioje pažemėje vyktų atmosferos maišymosi tarpusavyje procesas ir nieko daugiau. Bet, ... jomajo, - jis trumpam nutilo. -  Ko gero, tai jau ir vysta. Aš kalbu apie vis stiprėjantį vėją. Ir dar, ...  - jis smarkiai pasikrapštė viršugalvį. - Mane neramina kitas dalykas. Būtent, kokiu greičiu ji suksis? Ar ji visą laiką suksis kartu su žeme, ar, nespėdama kartu su ja, pradės lėtėti, ar, atvirkščiai, – įgaus dar didesnį greitį? Nors... chm, didesnio greičio ji įgauti tikrai negalėtų, tai prieštarautų fizikos dėsniams, jomajo. Bet kiek tie fizikos dėsniai dar galioja mums, a? Štai, suski, kiek tau neatsakytų klausimų, che, che.
Klausiausi Dariaus išvedžiojimų ir kuo puikiausiai supratau, ką jis norėjo pasakyti. Tačiau atsakymų į iškeltus klausimus ir aš nežinojau. Apie tai ir pasakiau Dariui.
Jau norėjau išeiti iš kambario, bet susilaikiau.
- Dariau, tu buvai užėjęs į mūsų kambarį? – paklausiau lyg tarp kitko.
- Buvau. Pasiklausiau prie durų, kad nesigirdi jokio judesio, tai ir pažiūrėjau, ar dar netyčia neatmetei sandalų, jomajo, - nesudvejojęs atsakė tas. -  O juk tada ir Linai būtų ne kas, ar ne? Be apsauginio, che, che.
Trūktelėjau pečiais.
- Ir... daugiau nieko? – pasitikslinau.
- Na ne, jomajo... Ai,... dar pamačiau, kad tavo kelnės guli nukritusios ant grindų, tai pakėliau ir padėjau ant kėdės, - šį kartą jau nustebo. – Ar kas negerai, jomajo? Nerandi ko nors?
- Ne, viskas gerai, - pamelavau. Nenorėjau dabar pradėti aiškintis. Gal išpuls tinkamesnė proga. Tuo labiau, kad aš ne ką ir teįrodyčiau. Ir kaip jam paaiškinti, kad aš nerandu ne „ko nors“, o ramybės? Kad galėčiau visiškai juo pasitikėti. Iš pažiūros lyg viskas būtų puiku, tačiau tos nelemtos smulkmenos, tie nutylėjimai vis gadino man nervus.
„Kurgi ne, nukritusios, matai. Pats turbūt ir padėjai joms nukristi“, - gaižiai pagalvojau. Ir atsakymą, mat, kokį įtikinamą sugalvojęs.
Palikau jį toliau darbuotis, o pats nuėjau į „valgomąjį“. Apdorojau švytuoklės rezultatus. Iki to momento, kai buvome bažnyčioje žemė sukosi jau beveik du kartus greičiau. Ir greitis, matyt, vis didėjo. Tačiau taip pat suvokiau, kad tolimesnio greičio didėjimo neapskaičiuosime pagal kokias nors formules. Teks prognozuoti apytiksliai. Žinoma, galima dar kartą vakare nuvykti į bažnyčią, iš naujo išjudinti švytuoklę ir po kokios valandos žinotume naują greitį. Gal taip ir reikės padaryti?
Taip pat supratau, kad mano kažkada sukurpta prielaida apie artėjantį masyvų kūną visiškai nepasitvirtino. Jei ši teorija būtų teisinga, tai žemei sukantis, turėtume stebėti ne tik masės mažėjimo reiškinį. Juk mums, būnant priešingoje pusėje nuo galimo objekto, svoris, priešingai, turėtų padidėti. Nors, ... jei tas objektas artėja nuo šiaurės ašigalio pusės, daugelį faktų galima būtų daugmaž  paaiškinti. Išskyrus, galbūt tai, kad per parą daiktai praranda labai panašų dydį svorio, skaičiuojant nuo pradinio. Nusprendžiau, kad nebeverta blaškytis. Ko gero, Dariaus versija yra arčiausiai tiesos, kad ir kaip fantastiškai ji atrodo.
Tuo pačiu padariau dar vieną atradimą – dabar vietoj daiktų svėrimo naudojausi barometro parodymais. Dar daugiau – išskaičiavau, kad per dvi minutes atmosferos slėgis nukrenta penkiolika šimtųjų milibaro. Pagal tai beveik būtų galima sekti laiką. Šiuo metu barometras rodė keturis šimtus dvidešimt milibarų. Reiškia daiktai besvėrė apie keturiasdešimt du procentus savo tikro svorio.
Ir tada pasigirdo skardus dunkstelėjimas į vonią.
Nužirgliojau prie jos.
- Ar nori išlįsti? – pklausiau kiek įmanoma garsiau.
Nuaidėjo du smūgiai. Pakėliau vonią ir nuverčiau ją ant šono. Kvėpavimo kandiklis ištrūko Linai iš burnos. Apšviesta prožektoriaus, ji prisimerkė. Lina nusiklojo lengvą antklodę ir atsistojo. Iš išvaizdos ji šiandien atrodė žymiai geriau.
- Labas rytas, - pasisveikino. Nusišypsojo ir pradėjo masažuoti kojas.
- Labas, kaip  savijauta? – iš karto pasidomėjau.
- Gerai. Labai gerai. Iš tikrųjų, net nesitikėjau, nes, kai jūs ten kūrėte įvairias strategijas aš žiūrėjau į tai gana skeptiškai, tačiau ten,... - ji linktelėjo galva vonios pusėn. - iš tikrųjų jaučiausi gerai. Tik dvi blogybės – ten, apskritai, labai mažai vietos ir negaliu pilnai ištiesti kojų, todėl jos labai pavargsta. Bet jei jau rinktis tarp nežmoniško galvos skausmo ir nutirpusių kojų, tai renkuosi pastarąjį variantą.
Ji rankomis pasičiupinėjo galvą.
– Bet štai vėl pradeda spausti galvą, - liūdnai konstatavo.
- Vadinasi taip, nueik į tualetą, greitai užkąsk arba pasiimk ko norėtum valgyti, - pradėjau berti nurodymus. – Nors ne,... geriau pavalgyk čia, o tai vėl lėkštė atsidurs kojūgalyje. Tada gulkis ir nebešmirinėk čia, o mes vėl tave užsandarinsim.
Ji nuskubėjo vykdyti mano komandų. Po pusvalandžio ji vėl saugiai lindėjo savo „būste“.

Trečiadienis  9. 40 – 12. 10

- Ką darysime su mašina? – paklausė Darius, prisėdęs šalia „valgomajame“.
- Kaip suprantu, reikia ieškoti universalo? – išdėsčiau nuomonę.
- Būtų geriausia, - jis atsilaužė gabalą batono.
- Gal su šita dar pavyktų atsitempti? Ar savomis jėgomis bandysim?
- Tai vat ir galvoju, jomajo. Ar mums atsitempti ją čia, ar mums su visomis šmutkėmis kraustytis ten, kur rasime ją, - Darius išvogravo pilna burna, taip, kad vos supratau. – Čia, aišku būtų geriau, bet jei automobilį rasime toli?
Aš taip pat neprisiminiau, kur arčiausiai nuo čia mačiau universalą. Aikštelėje, be abejo, tokių buvo, bet jeigu iš tenai parsistumti vien savo jėgomis, tai bus ne kas. Bus apie pora kilometrų. Ir tada man toptelėjo mintis apie džipą, kurį mačiau gatvėje, ateidamas čia pirmą kartą. Jame juk ir rakteliai spynelėje buvo, pamenu dar, įjungęs degimą, žiūrėjau į laikrodį. Džipas, berods, buvo Mitsubishi Pajero Wagon. Turėtų kuo puikiausiai tikti.
- Klausyk, ar džipas netiktų? – paklausiau Dariaus.
- Ko jau netiktų, jomajo? Nereikalingas sėdynes išimtumėm. Ar turi ką pasiūlyti?
Pasiūlyti ką turėjau, tačiau stumti džipą būtų dar sunkiau.
- Siūlau iškrauti visus daiktus iš mūsų mašinos ir su ja parsitempti džipą. Iki jo bus tik apie kilometrą, ne daugiau, - išdėsčiau. – Tačiau yra problema.
- Kokia?
- Kaip kelią matys užpakalinis vairuotojas? – susimąsčiau. - Teks jungtis žibintus?
- Na ir ką? Įsijungsiu gabaritinius žibintus, jei akumuliatoriai nebus visiškai nudvėsę. - Darius visai nesureikšmino to fakto. – Arba, bus galima kažkaip prisitvirtinti įjungtą prožektorių priekyje. Negi tu manai, kad visur, kur tik mes esame, aplink tik ir knibžda sušikti blogiukai?
- Na, knibžda ar neknibžda, tačiau atsarga dar nė karto nepakenkė, - atsimušiau. – Aš siūlyčiau mūsų mašinai išimti priekinių žibintų lempas ir įjungti gabaritines šviesas. Galėtum orientuotis pagal užpakalines. Jei stabdysiu, tai užsidegs stabdžių lempos.
- Bet rizikuosim dar greičiau damušti savo akumuliatorius, jomajo, - išdėstė Darius.
- Ne tiek daug jis energijos tam sunaudos. Vis dėlto, aš lažybose statyčiau už saugumą, - ištariau žiūrėdamas jam į akis.
- Gerai, jomajo, tegu būna taip. Na, o jei prisireiks stumti džipą, tai tu, suski, labiau pasistengsi ir tiek, - Darius užbaigė diskusiją.
Kokį pusvalandį užgaišome, kol išėmėme lempas, iškraustėme mašiną, sunešėme daiktus į ligoninės vidų. Jau buvome pripratę prie svorio sumažėjimo, tačiau vis vien buvo truputį keista ir neįprasta. Kai kurios dėžės, pilnos rakandų, aiškiai matėsi, turėjo sverti pakankamai daug. Tačiau paėmę  tokią dėžę į rankas, be jokių didesnių pastangų tarsi ant sparnų nuskrisdavome į pastato vidų.
Prieš kelionę žvilgtelėjau į mašinos prietaisų skydelį. Nuo to momento, kai užsidegė akumuliatorių lemputė, buvo nuvažiuota pustrečio kilometro. Ko gero, turėtų užtekti kelionei į abu galus. Bet jei neužteks? Šitą automobilį stumti tikrai lengviau nei džipą. Pasidalinau mintimis su Dariumi.
- Siūlau stumti dabar, - pagalvojęs atsakė tas. – Jei nebeįstengsim stumti, užsivesim, jomajo. Tačiau čia juk nėra įkalnių, teritorija pakankamai lygi. O ir tu, jau užkandęs, tad galėsi atstoti maždaug pusę traktoriaus.
Nutylėjau. Tuomet ėmėmės darbo. Tačiau pajudinti automobilį iš vietos nebuvo taip paprasta. Mes buvome jau per daug lengvi ir nebeužteko trinties jėgos. Kai mes įsiręžę stūmėme mašiną, mūsų kojos tiesiog praslysdavo per asfaltą. Apie džipo pastūmimą tokiu būdu nebuvo ko ir galvoti.
Iš kelių pintos virvės gabalų susirišau kokių trisdešimties metrų ilgio virvę ir pririšau prie mašinos kilpos priekyje. Tuomet aš paėjėdavau keliu į priekį ir radęs kokį nors įtvirtintą daiktą – medį, kelio ženklą ar kokį stulpą – jį apkabindavau, o rankomis tempdavau virvę. Nebuvo labai lengva, tačiau automobilis palengva judėjo. Judančią mašiną padėjo stumti ir Darius, pro nuleistą stiklą, esant reikalui – kai aš sukomanduodavau, sukiodamas vairą. Kartais, kai mašina pakankamai įsibėgėdavo, nebereikėdavo ir virvės. Tada aš ateidavau į Dariaus vietą, kad galėčiau matyti kur vairuoti, o Darius stumdavo, rankomis įsirėmęs į galą.
- Klausyk Dariau, man kažkaip nesueina matematika su laiku, kada mes turėtumėm nuskristi. – paklausiau bestumdamas, kadangi nebuvo kas daugiau veikti. - Tu sakei, kad tai turėtų būti rytoj. Bet šiandien matyti, kad daiktai dar turi keturiasdešimt du procentus savo svorio. Per parą masė sumažėja vienuolika - dvylika procentų. Šiandien pasitikslinau. Tačiau net darant prielaidą, kad kasdien žemė netenka iki penkiolikos procentų masės, vis tiek akivaizdu, kad tai turėtų įvykti vėliau.
- Niekai, - atsakė tas pūkšuodamas. – Tu neįvertini vieno dalyko.
- Kokio? – suklusau. Vėl pateiks kokią staigmeną. Ar ne per daug tų staigmenų pastarosiomis dienomis?
- Matai, suski, jei kažkas siurbia žemės materiją iš erdvės, esančios tarp kieto branduolio ir žemės plutos, tai logiška manyti, jomajo,.. - Darius atsipūtė. – Kad pirmiausia bus išsiurbta lengvesnė medžiaga. Kai atlikinėjau skaičiavimus, buvau grubiai primetęs, kad neskaitant skysto branduolio, kuris yra labai tankus, reiškia, tuo pačiu ir sunkus, žemės masės procentas atitinka maždaug ketvirtadaliu didesnį žemės tūrio procentą, - besiklausydamas aš apsižioplinau ir automobilis vos neužšoko ant bordiūro. Tačiau spėjau laiku pasukti vairą. Darius toliau tęsė mintį:
- Tai reiškia, kad dabar, kol dar nesiurbiama sunkiausia materija, per parą žemė netenka apie vienuolika procentų masės, o tai sudaro apie penkiolika procentų jos tūrio.
- Na tai kas? – paklausiau.
- O tas, suski,  kad skystas žemės branduolys kaip tik ir sudaro apie penkiolika procentų žemės tūrio, tai yra tiek, kiek žemė netenka per parą. Tačiau..., - Darius padarė pauzę. – skirtumas tame, kad tai sudaro net apie trisdešimt procentų žemės masės.
Supratau. Ir tai manęs nė kiek nenudžiugino.
- Vadinasi, rytoj..., - nespėjau baigti sakinio, kadangi mano mintį suskubo užbaigti Darius.
- Mūsų lauks tikras pragaras, jomajo.