Medžiu

Aš Niekodemas, priėmęs tylą
O mano Dieve, kurio kasdien meldžiu
Tvirtesnių padų ir didesnių pėdų,
Kad tapčiau amžiams medžiu
Meldžiu.

Meldžiu likimui padėką išaustą
Iš to, kas buvo manyje
Brangiausi deimantai išlieka
Neskilę atminties laike

Meldžiu.
Būk mano užnugario siela
Nesigręžiosiu, tik melsiu tave
Lydėti iš mirties mori nulietą
Kaip vienintelę tiesą joje

Meldžiu haliucionuojančią tikrovę
Nebeklupdyti vidury dienos
Toks mažas drugelis kokone,
Tačiau neskris ir neregės šviesos

Aš Niekodemas norintis priimti tylą
Jausmų vilkelis įnirtingai stos,
Tačiau kol kas aš padų tvirtesnių
Meldžiu
Ir gal šviesos,
Kad tapčiau bent medžiu