Skęsti vėl

Kaskart kai pasiklystu tyloje
ir iš manęs vaduojasi mintys
apninka niūri būsenos banga
darosi nuobodu net
ateities kartoms rašyti testamentą
apie jaunystės aklumo laisvę
dėl ko dabar užsidegu apmaudu
kuriuo savyje tikėjimo erdvę paguosti žodžių nerandu
nors ne kartą buvau perspėtas
jau klydusių
jog krepšyje be išėjimo
būtina išleisti dvasią ir nustipti nutildytam vandeniu pasidžiaugti pabaiga
kada pelkėje kylantys  purslai nurimsta
ir manimi paskandinto kačiuko vyzdyje
surinkęs dugno atliekas burna
randu save
kambaryje kasdiena skęstantį kartu
lyg toje kūdroje
kai nelieka kito pasirinkimo
tik uždusti savimi
ir vėl iš naujo.