Tarp knygų.

T A R P  K N Y G Ų

      - O, och... užlipau. Esu maža, bet atkakli skruzdėlė. Visada troškau sužinoti kokiu tikslu žmonės susiuva lapus į storas knygas. Mes lapus nešamės į skruzdėlyną, o jie, pasirodo, deda į lentynas skruzdėlyne, biblioteka pavadintu. Su knygomis triūsia bibliotekininkės kaip skruzdėlės- darbininkės. Žadėjo mane priimti į darbą jei įveiksiu pirmą užduotį. Pasistengsiu.
      Taip mąstė skruzdėlytė, užlipusi ant didelės jai paruoštos knygų krūvos.
      Jei šias perskaitysiu daug sužinosiu apie žmogų, - sakė bibliotekininkės. Negali būti, kaip motinėlė juos vadina, tik skruzdėlių traiškytojai. Mano mažoj galvelėj kirba daug minčių, o jų didelėj – ohoho kiek!
      Pirmoji knyga – Nyčės*. Jis rašo, kad „ žmogus – yra virvė, pratiesta tarp gyvulio ir antžmogio, - virvė per bedugnę“. Na, štai, trumpai ir aiškiai.
O kur tos bedugnės ir žmonės nepanašūs į vives. Tur būt mano protas neįpratęs suprasti idėją, išreikštą taip daiktiškai. Žiūrėsiu kitą knygą, gal paaiškės.
      Anatolijus Toss** rašo, kad nėra svarbu žmogaus gyvenimo ilgis, svarbiausia tankis. Nuo ko priklauso gyvenimo tankis? Ar tai jausmai, mintys, elgesys? Juk negali žmonės vaikščioti iškėlę galvas traiškydami visus aplink lyg skruzdėles.
     
        * Friedrich Nietzche. Šitaip kalbėjo Zarathustra. Kaunas. 1938.
        ** Anatolij Toss. Amerikietiška istorija. Vilnius. Alma littera. 2008.



            Leidžiuosi žemyn. Keturios storos knygos. Įdomus autorės vardas – Konkordija*. Viršuj kažkodėl paskutinis tomas. Na, nieko, pažiūrėsiu tą. Kiek čia patarimų! Rašo apie kuklumą ir drovumą. Aš esu ir kukli, ir drovi. Pala, pala, ji peikia tokius. Negali būti! Maniau, kad tos mano savybės pačios geriausios. Konkordija rašo apie kuklumo sukaustytą asmenybę, negalinčią sau leisti atsiskleisti ir įsijungti į bendrą veiklą Šviesos plano įgyvendinimui. Taigi... O drovumas, pask jos, kyla iš per didelės savimeilės, savęs sureikšminimo. Kaip galima taip rašyti, įžeidinėti droviuosius. Aš stengiuosi niekam neužkliūti, aš nenoriu išsišokti, aš bijau pasakyti savo nuomonę, nes aš galiu ką nors papiktinti, gali mane apšaukti nemokša, gali mane pasmerkti. Na, va, ji teisi. Mintyse vis kartojau: aš, aš, aš, mane, mane. Dažniau galvočiau kas gerai tau, jiems, visiems, gal drovumas išnyktų.
      Dar Konkordija draudžia klausytis apkalbų. Neskleidžiu jų, bet pasiklausyti mėgstu, oi, kaip mėgstu. Gerai pagalvojus, ji teisi. Jei niekas neklausys, bus neįdomu kurti užgaulias tikras ar išgalvotas istorijas apie svetimus gyvenimus. Protinga Konkordija, kitaip pažiūri į mūsų kasdienybę. Jos knygas skaitysiu atidžiai. Tą patį patarsiu bibliotekos lankytojams, jei jie mano patarimo klaus.
      Apie ką dar galima pasiskaityti? Neapykanta. Ačiū, nebereikia patarimų. Išsivadavau, supratusi, kad kenkiu tik sau.
      Ji ragina ne tik galvoti apie žygdarbius, svajoti patogiai įsitaisius su skanėstais pašonėje, o veikti, veikti ir džiaugsmingai veikti. Štai, pavyzdžiui, aš kūriau planus, galvojau visą pereitą žiemą, o nieko nedariau. Dabar atėjau į biblioteką ir užlipau, sunkiai, bet užlipau ant šios knygų stirtos. Koks džiaugsmas apėmė! Jei nieko neveiki, tai ir džiaugtis nėra dėl ko.

      *Konkordija Antarova. Du gyvenimai. III d. 2 knyga. Kaunas. Gaivata. 2011.

      Gana mėgautis, leidžiuosi žemyn. Plona, nedidelė knygelė, suspausta tarp dviejų storų. Galėjau nepamatyti. Ne kažką joje sutalpino rašytojas. Pavadinimas irgi trumpas – VIENAS*. Autorius, oho, Ričardas Bachas. Jis parašė plačiai žinomą Džonataną Livingstoną Žuvėdrą. Verta ir šią paskaityti. Ką jis rašo? „... lengvas gyvenimas nieko neišmoko. “ Na, jau ne! Nesutinku. Įdomu, kuom baigėsi VIENO aprašymas. Žiūrėk tu man! Pereitam šimtmety, kai kompiuteriai buvo tik ką gimę, Ričardas svarsto apie virtualaus gyvenimo galimybę. Nuovokus futuristas. Pasirodo, ne knygos dydis svarbu, o tankis, kaip teigė A. Toss.
      Ir vėl stora knyga. Autorius Peter Sloterdyjk**. Vos ištariau, mano burna nepritaikyta tokiems žodžiams. Pasak jo, mūsų civilizacija katastrofilinė. Suprantu, jei koks netikša išardo skruzdėlyną, tai – katastrofa, bet, kad mes mėgtume tokias griūtis – nesąmonė. O žmonėms, matyt, patinka. Ne veltui tiek detektyvinių romanų prirašyta. Vis žudynės, prievartavimai. Fui!
      Skruzdėlės monoapmąstymus nutraukė garsus:
      - Krimst, krimst, mugurkt.
      - Kas čia dabar? Nejaugi katastrofa?
      - Aš ne katastrofa, aš knygų žiurkė. Prarijau visus detektyvus. O kas tu tokia?
      - Bibliotekos skruzdėlė. Ar nepaspringai detektyvais?
      - Nea, tik persirijau. Tiek daug lavonų. Anksčiau rašytojai tenkinosi vienu – dviem numirėliais, o, kartais, nė vieno, tik šiaip intrygos ir išradingi sekliai. Dabar vis daugiau kraujo ir iškrypėlių. Matyt, baisybėmis vilioja knygų rijikus.


  * Ričardas Bachas. VIENAS. Vilnius. Vaga. 1993.
  ** Peter Sloterdyjk. Ciniškojo proto kritika. Vilnius. Alma littera. 1999.                                               
        - Neplauk pasroviui, praryk ką nors romantiško.
      - Manai nebandžiau? Seniau būdavo daug meilės ir truputis sekso, o dabar pirmiausia seksas. Meilė po jo atsiranda arba ne. Kur romantika?
Atsakyk, mažoji skruzdėle, ar tu randi?
      - Tokiu būdu rašytojai bando sukurti intrygą. Neįdomu kai gyvenimas slenka kaip per sviestą.
      - Ne intrygą jie kuria, o programuoja gyvenimus, įteigia nuomonę esa tai normalu.
      Skruzdėlytė pirmą kartą pamatė tokią įširdusią žiurkę, rodos, sutraiškys ir nepajaus po kojomis mažo vabalėlio.
      - Papapasiklausk vyresnių bibliotekos skruzdėlyčių. Jos visiems pataria, - iš baimės jai virpėjo visos kojos.
      - Nedrystu trukdyti, esu tik žiurkė. Geriau prarysiu visą lentyną fantastikos. Pfu!
      - Kas atsitiko?
      - Paspringau baisiais fantastiniais ginklais, o norėjau paragauti nematytų planetų maisto. Patark tu.
      - Ką psiūlyti? Grynos filosofijos nenori?
      - Daug žodžių. Ryji, ryji storiausias knygas, kol pasisotini.
      - Ne visai taip, - labai mandagiai paprieštaravo skruzdėlytė, - kad nereiktų tau daug ryti, aš papasakosiu ką rašo Peter Sloterdyjk. Pagal jį, mūsų gyvenimas pasmerktas nuolatinei krizei, nebėra nieko tvirta.
      - Rašo, kaip yra – tai mes visi žinom. O kaip išgyventi krizėje? Maniau sotindamasi svetimais gyvenimais pamiršiu savajį ir aplink siautėjančią krizę.


      - Žinau! Kviečiu tave į Perelandrą. *
      - Vėl fantastika, - nusivylė žiurkė.
      - Protinga fantastika. Ten yra skanaus maisto ir protui, ir skrandžiui. Pasisupsim ant bangų.
      - Vanduo? Ne, ne, - pašiurpo žiurkė.
      - Jūros paviršius apaugęs gražiais augalais. Ant jų kabo skanūs vaisiai. Pavalgai, atsiguli ir tave liūliuoja.
      - Miegot nenoriu. Neužmigčiau svetimoj planetoj, kur viskas nauja, nematyta.
      Skruzdėlytė suprato, kad bibliotekoj prašys patarimo daugybė žiurkių ir žiurkyčių. Ji privalo būti kantri.
      - Patikėk, bus apie ką mąstyti. Aptarsime minčių erdves, apgaubusias pasaulį lyg milžiniškas voratinklis, mitologinių mūzų esmę.
      - Gerai, prarysiu, bet kas ta Perelandra?
      - K. S. Liuisas Veneros planetą Perelandra vadino. Stenkis pamažu ja skonėtis. Taip pat lėtai ragauk ir jo knygą „Klaikioji galybė“** apie Merkurijaus planetą. Ji atskleis tau žodžių ir prasmių karalystę. 377 puslapį norėjau praryti tokiu greičiu kaip tu, bet susilaikiau. Ir gerai, nes vėliau prie jo grįžau ne vieną kartą.
      - Aš, žiurkė, rydama knygas, tikiuosi pabėgti nuo baisios, neramios realybės. Ko sieki tu?
      - Ieškau išminties, žmogiškos išminties. Štai P. Sloterdyjk 120 puslapy net du kartus tą žodį paminėjo. Klausyk, cituoju: “ Išmintis nepriklauso nuo techninio pasaulio valdymo lygio; atvirkščiai, reikia išminties, kai mokslo ir technikos procesas artėja prie beprotybės – kaip šiandien regime“. Jos
      *Claive Staples Levis. Perelandra. Vilnius.  Alma littera. 2008.
          ** Claive Staples Levis. Klaikioji galybė. Vilnius. Alma littera. 2008.

reikia, o kaip ją įgyti?
      - Jei tu nežinai... – liūdesiui nuraminti žiurkė apžiojo storą vampyrų knygą. Krimstelėjo vieną, antrą kartą. - Pfu, sugadinai man apetitą. Nebepatinka kraujas. Norisi švelnaus, protingo skonio, kurį būtų galima prisiminti, apgalvoti, pasidėti į atminties lentyną.
      - Tampi išmintingesnė, žiurkele. Nenuvertink šitos knygos. Turėjai pajausti vampyrų gyvenimo tarp kitokių žmonių tragediją, prisitaikymo ir aplinkinių tolerancijos prieskonius.
      - Ar supratai ką pasakei? Tampu išmintingesnė. Valio! Duok šen protingas knygas. Greitai, greitai prarysiu ir būsiu išmintinga, - subruzdo
žiurkė.
      - Neskubėk, valdyk savo charakterį. Prieš sutikdama tave, skaičiau knygą „Du gyvenimai“. Neprošal būtų ir tau perskaityti. Nors kuklumu ir drovumu tavęs neapkaltinsi, betgi yra daug kitokių patarimų, svarbių kasdienybėj.
      - Kasdienybė! Su ja susitvarkysiu taip greitai kaip su fantastikos lentyna.
      - Dažnai sunkiausia tai, kas iš pažiūros atrodo labai lengva. Laikui bėgant suprasi. Dabar pažiūrėsiu kas man liko iš užduoties. Trys mažos knygelės. Tai „Dieviškoji komedija“*, parašyta prieš 700 metų.
      - Ko gali išmokyti tokia sena knyga? – nustebo žirkė.
      - Jei šitą Dantės kūrinį žmonės vis iš naujo spausdina ir skaito 700 metų, reiškia jis yra vertingas tik, gal, ne visiems lengva atrasti jo prasmę. Skaitykim abi.
       
        * Dantė Aligjeris. Pragaras Vilnius. Vaga. 1968.
                                          Skaistykla. Vilnius. Vaga. 1970.
                                            Rojus. Vilnius. Vaga. 1971.
      Žiurkė, kaip niekada, prieš prarydama giliai susimąstė.
      - Gan keistas skonis. Dvelkia seniai gyvenusiais žmonėmis, jų nuodemėmis. Man nepatinka. Tarp dantų veliasi begalė negirdėtų vardų, lyg juos turėčiau pažinoti.
      - Išspjauk vardus kaip pipirus. Veltui gaiši laiką juos žiaumodama. Pajausk kaip keičiasi sielų išgyvenimai pragare, skaistykloj, rojuj, kaip pamažu, per kančias, jos atsisako iš žemės atsineštų troškimų ir žengia toliau. Dantė „Saistykloje“ sako:
      „ Atgimęs tarsi medis, kai rūbus
      Jam pakeitė pavasaris saulėtas,
      Aš nuo vilnių šventų ėjau smagus,
      Idant pakilčiau į dausas žvaigždėtas“.
      - Ačiū, išmintingai patari, bibliotekos skruzde.
      - Džiaugiuosi tave sutikusi, žiurke. Tu mokai mane kantrybės.