Laimės transformeriai

Laimingas.
Apgavęs.
Apspjovęs.
Apdergęs.
Pastūmęs.
Sumušęs.
Pravirkdęs.
Nuskriaudęs.
Apvogęs.
Parklupdęs.
Nužudęs.
Pardavęs –
        ir pinigus gavęs.

Ir seną.
Ir mažą.
Ir jauną.
Ir gražų.
Šuniuką.
Kačiuką.
Ir mielą paukščiuką.
Net žemės lopelį –
          gimtinėn takelį.

Laimingas.
Atkeršijo.
Kam ir už ką?
Argi svarbu?
Pavydėti –
            kančia.
Kad myli.
Kad žydi.
Kad juokias kartu
            su saule, gėle ir su ryto rasa,
            su paukščių čiulbėjimu ir su šviesa.

Laimingas.
Uždaręs juodas langines.
Svajoji?! Negausi!
Matai!  Koks stiprus!
Aš! Aš! Aš!
Man  tavo laimė –
                    kančia!
Net tavo, močiute,
              ir tavo, maža...

Atleisk žmogui,
Laime.
Ne tam tu skirta, -
ne kančiai, ne ašarai
                  vaiko veide.
Nėra tau paguodos,
              kenčiu su tavim,
ir švyturiu šviečia
              tik skausmas širdy.
Tačiau mudvi žinom,
kad Dievas – šalia,
ir jis tai patyrė...
Ir tarė – tada
Žmogum tu vadinsies,
                kai širdį skaudės,
jei mano sutvertas
                pasaulis kentės.

Laimingasis – šalia.
Jis šypsosi –
            laukia kančia.
Jis ranką pakels –
                smūgis bus.
Jo žodžių prasmė -
                visada atvirkščia.
Nors tų žodžių nėra,
                nes žodžiai – gyvi,
                o jo karalystėje
jie – svetimi.

Tu – nelaimingas.
Ir žemėj – tamsu.
Tada jis –
            laimingas,
ir jam tai – gražu.

O jei laimingiausia –
                    moteris?

2014-06-12