Ilgo kūrinio antra dalis (kvaila pabaiga)

XV.

Artūras nesiklausė Sarelijaus, nes tuo metu stebėjo, kaip iš balto rūko vienas po kito lipdosi įvairūs vaizdai. “Gražu", - pagalvojo. Vėliau baltas rūkas keitėsi, apgaubė aplinkinį pasaulį ir nudažė jį psichodelinėmis spalvomis.
... taigi, jis virto idėja, supranti, Artūrai, - baigė pasakojimą Sarelijas, išpūsdamas dūmą.
Taip... – Artūras nesiklausė, bet nuoširdžiai pritarė draugui. Kartais, kai netingi, jis iš tiesų klausosi keistų Sarelijaus pasakojimų ir filosofinių išvedžiojimų. Bet dabar Artūrui rūpėjo tik jo paties fantazijų pasaulis. Dabar jame prasidėjo veiksmas – pradėjo rodyti multikus.
“Jis nelaimingas, - vakare išsiblaivęs pagalvojo Artūras. - Tiksliau jis niekada nebus laimingas, ta jo aistra pražūtinga – kitaip negali būti. Dėl jos jis pasinėrė į filosofijas. Vargšas. ”


XVI.

Rytą Sarelijaus kūną rado atšalusį (taip pat šalia paliktą atsisveikinimo laišką). Šokiruotas Artūras gėrė visą naktį, o mintys vis sukosi: tai apie Sarelijaus savižudybę, tai apie jo paliktą laišką. Gėrė gurkšnį po gurkšnio, o laiško žodžiai vis grįždavo. Perskaitė jį dar sykį:
“Artūrai, tu visada buvai mano geriausias draugas, žmogus, kuriuo visada galėjau pasitikėti. Nuoširdžiai dėkoju tau už kantrybę būnant su manimi. Atleisk už viską, ką bloga esu tau padaręs. Tikiu, kad atleidai, todėl išeinu ramia sąžine. Jaučiu pareigą tau pasakyti, kodėl turiu (privalau) kuo greičiau nusižudyti. Bet tu tikriausiai jau įtari kodėl. Kitaip negalėjau. Aš ją mylėjau, myliu ir mylėsiu amžinai. Todėl turiu sunaikinti save, kad apsaugočiau ją. Apsaugočiau nuo savęs. Tai man svarbiau už viską. Ir dar vienas dalykas – atsimeni, ką vakar sakiau, kad Žmonės negali numirti (išnykti), net savižudžiai – jie tik pakeičia pavidalą. Aš žinau, kad išėjęs iš Gyvenimo tapsiu jos angelu sargu. Dabar man uždrausta mylėti, o tuomet galėsiu visada ją saugoti. Gal aš per daug išsiplėčiau (kitaip nemoku). Dar kartą ačiū, kad visada buvai mano geriausias draugas. Net neturiu žodžių apsakyti, koks aš laimingas, kad buvai šalia visą mano gyvenimą.
Šitais žodžiais noriu atsisveikinti.
Lik sveikas, Artūrai. ”
Artūras pyko: ”Kvailas narkomanas! Kvaila Bernarda, kvaila mažė. Koks kvailas gyvenimas – dvidešimt šešių metų vyras nusižudė, nes įsimylėjo šešiametę! Juokinga... ” ...ir graudžiai pravirko.
Dar ilgai tą naktį mintys šokinėjo – tai pyko ant Sarelijaus už jo kvailumą, tai tikėjo pasaka apie fėjas ir angelus, tai prisimindavo jų pažinties detales. Galiausiai užplūdo mintys apie gyvenimo prasmę ir beprasmybę. (Melancholija padarė savo darbą)


XVII.

Tuo metu visi laikraščiai rašė apie šį įvykį.
Citata iš vieno pradedančio, sensacijų besivaikančio žurnalisto straipsnio:
“Žymios grupės HM vokalistas Sarelijas vakar naktį mirė perdozavęs narkotikų. Įtariama, kad nusižudė. <...> “
Už šį straipsnį jaunasis žurnalistas gavo du šimtus litų, kuriuos išleido susimokėdamas už buto nuomą.


XVIII.

Morfijus dainuoja Sarelijaus iš HM vienos dainos žodžius “At least you can try…” lia lia lia ... Sugniaužia kumštyje smėlio saujelę – “Before it’s all over…” lia lia lia … Atgniaužia ir paleidžia. Dabar jau Likimo Vėjas jomis rūpinosi “One last time…”
“Paversk jį Bernardos angelu sargu, - uždėjo Balsas. ”
Ir tu jį paversi angelu sargu? – viščiukas vėl puolė protestuoti, - juk jis tyčia nusižudė!
Tai kas? – be jausmų atsakė Morfijus.
Kaip tai kas, - viščiukas tiesiog plyšo per pusę, siuto, kodėl Dievas jo nesupranta. – Jis neįvykdė savo gyvenimo tikslo!
Jis jo neturėjo.
Jis pasitraukė anksčiau laiko! – programa niekada nenustos prieštarauti.
O kas tau trukdė? Baimė? Prietarai?
Viščiukas nutilo. (Bet Melancholija nerado prie jo priėjimo)


XIX.

Melancholijai paklūsta visi. Ji tikroji mirtis. Fizinė mirtis tik transformacija, o melancholija – tai apatija ir liūdesys. Ji atima jėgas ir sustabdo bet kokį judėjimą – tai yra tikroji mirtis. Melancholija savo juodą darbą atlieka tyliai ir netikėtai. Prisėlina ir pažvelgia į akis savo tuščiu žvilgsniu – įpučia beprasmybes, atima ramybę ir protą.


XX.

Ar tau niekada neatsibosta rašyti ta plunksna? Ar neatsibosta kurti Taisykles, kurios neveikia, ar neatsibodo stebėti Pasaulį padarytą iš dulkių, kuriame iš tiesų nieko nevyksta?
O tau neatsibosta manęs klausinėti ir maištauti? – pusiau ironiškai, pusiau rimtai atsakė senis.
Tai pasakyk, ar myli Pasaulį?
Myliu. Dažniausiai (kai man neliūdna)
Ar dar ilgai su juo žaisi?
“Ar dar ilgai su juo žaisiu? ”
“Kol Melancholija tavęs nesunaikins. ” – Balsas.
O kas bus toliau? – išsigando viščiukas.
Tikriausiai Beprasmybė (panelė M)
“Beprasmybė negali būti viena. Ji virusas, kuris naikina. Be jūsų ji neegzistuos. Morfijau, nemastyk apie tai, tavo prasmė kurti. Viščiuk, tu niekada nesuprasi. ”


XXI.

Balsas nutilo, Morfijus išėjo visam laikui nežinoma kryptimi, Pasaulis virto dulkėmis, kurias sušlavė valytojai.
(susipakavo)


XXII.

Tekalis grįžo pas savo nėščią žmoną Katią.