Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 5 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Antradienis  18. 10 – 19. 15

Išlipome iš automobilio. Man pasirodė, kad vėjas iš tikrųjų darosi žymiai stipresnis. Ir dar ta vėsa. Oras pastebimai vėsta. Nors, neaišku, gal taip būtų buvę ir normaliomis sąlygomis? Pro šalį prariedėjo tuščias plastikinis gėrimo bambalis. Nulydėjau jį žvilgsniu.
Apsižvalgiau aplinkui. Nesimatė jokio judėjimo. Ištuštėjęs, tamsus, negyvas pasaulis. Jame dar blaškosi keletas likusių gyvųjų, kaukia šunys, tačiau tai truks neilgai. Iš karto nukrito nuotaika - kol apie tai negalvodavau, tuomet viskas būdavo lyg ir pakenčiama. Prie šunų kaukimo ausis jau buvo pripratusi, turbūt jis nenutildavo niekada. Kaip reikėtų ištverti būnant arti tų kaukiančių? Nusistebėjau, kad iki šiol negirdėjau kaukiant Rudžio. Gal jis jaučia mūsų nuotaikas? Tai yra, jaučia pastangas kažką daryti ir bandyti pergudrauti gamtą? O gal tai tarsi patvirtinimas, kad mums gali pasisekti? Bet čia tik mano svaičiojimai.
-  Nueik apsižvalgyti, jomajo. Kažko tas padidėjęs žmonių šurmulys man pradeda nepatikti, - išdėstė Darius, čiupinėdamas dešinės rankos krumplius.
Aš nuėjau prie paradinių durų. Užrakinta. Laužtis į vidų nesinorėjo. Nukulniavau aplink pastatą prie pagalbinio įėjimo kieme. Čia durys atsidarė.
Visokiu šlamštu užgriozdintais koridoriais nuslinkau iki prekybinės salės. Ji buvo gana didelė,  pristatyta įvairių lentynų, prikrautų įvairiausių prekių, todėl čia negalėjai iš karto aprėpti visos erdvės, kaip bažnyčioje. Įtempęs klausą, žvalgiausi ar kur nors nepastebėsiu šviesos blykstelėjimų. Nieko įtartino nepamačiau ir neišgirdau. Kai atėjo Darius, nuslinkome prie santechnikos skyriaus.
- Nu jo, jomajo. Vien tik skardinės ir akrilinės vonios, - ištarė, pašaudęs prožektoriumi.
- O gal tiks ir tokios? - susimąsčiau. Jei jau nėra pasirinkimo...
- Per lengvos. Nors..., jei pasodintumėm ant montavimo putų..., - Darius įtemptai galvojo.  -  Nors, ne, tu buvai teisus, jomajo, - špižinė vonia bus geriau, vis didesnis svoris. Beje, pas mane bute tokia buvo. Tik, matai, reikės padirbėti, kol ją išlupsim.
- Ar ji apklijuota plytelėm? - paklausiau. Neprisiminiau, nors nelabai tada ir kreipiau dėmesį.
- Neapklijuota, bet nuo vamzdyno atsukti reikės. Ir vandens čiaupas iškelti gali trukdyti... arba sušiktas klozetas.
- Kokios bėdos? - nesupratau. Visada stengiuosi vadovautis posakiu: „norintis dirbti randa priemonių, o nenorintis dirbti randa priežasčių“. - Einam ieškoti santechninių raktų.
Pasiėmėm kiekvienas po vieną suspaudžiantį raktą. Darius pavartė savąjį rankoje ir nestipriai padaužė juo į kitos rankos delną. Papurtė galvą ir pasičiupo nemažą guminį plaktuką. Apžiūrėjo jį iš arčiau ir nestipriai trinktelėjo sau į kaktą. Po to kiek stipriau. Tada riebiai nusikeikė, bet plaktuko iš rankų nebepaleido. Matyt, rado gerą pamainą dešinės rankos kumščiui.
Šalia cheminių prekių lentynos, ant grindų gulėjo keletas susprogusių oro gaiviklio flakonų. Greičiausiai, vidinio slėgio neatlaikė nestandartiniai arba brokuoti, kadangi didžioji dauguma flakonų buvo sveikų. Vėliau paėmiau kelis balionus montavimo putų.
- Putų reikėtų paimti daugiau, - pamokė Darius. Jis tarsi prievaizdas mane stebėjo ir nurodinėjo.
- Kam? - suirzau. Pats nueitų ir paimtų neaiškinęs.
- Gali būti, kad rytoj reikės bandyti užsandarinti visą automobilį. Kitaip ir mes neištversim. Man po truputį irgi pakaušį pradeda mausti. Beje, vėliau, dar nukritus slėgiui, gali ir putų flakonai pradėti sproginėti, - Darius sukiojosi iš šaudė į šonus prožektoriumi. - Manau, reikia paieškoti dar vienos pompos. Aš vieną pasiėmiau iš garažo, tačiau su viena galim neišsiversti. Be to, kas bus, jei suges?
Ko gero, Darius buvo teisus. Kol buvo galimybė, reikėjo prisirinkti daiktų visiems gyvenimo atvejams. Nuslopinau ambicijas, nuėjau į pagalbines patalpas, suradau tuščią maždaug vidutinio televizoriaus dydžio dėžę ir, vaikščiodami po salę, prikrovėme į ją visokių daiktų, kurie mums ateityje gali būti naudingi.
- Klausyk, - sumurmėjo Darius, kai ėjome pro skiedrų plokščių krūvą. - Tau jokių minčių nekyla?
- Na, kad ne, - atšoviau, kiek pamąstęs.
- Sakei Liną guldysim į vonią ant lygaus pagrindo?
- Na taip, ant grindų, - nesupratau kurlink Darius lenkia.
- Suprantu. Ligoninėje. O mašinoje?
Po velnių. Jis vėl buvo teisus. Reikėjo plokštės. Tačiau tuoj sugalvojau, kad galėsim ligoninėje iškelti nuo vyrių durų varčią ir bus gerai. Bus ne prasčiau už plokštę. Ir nereikės dabar be reikalo vargti.
Kai ėjome pro elektrinių prietaisų lentyną, aš sustojau  ir pradėjau kikenti.
- O tau jokių minčių nekyla? - paklausiau galva mostelėjęs į lentyną, kurioje buvo sukrauta įvairių prožektorių.
- Aišku, kad kyla, suski. Krauk greičiau juos į dėžę nevėpsojęs, jomajo, - Darius paniuro, - ar supranti ant kiek man užduotis būtų palengvėjusi, jei nors pora iš tos gaujos nebūtų turėję  prožektorių? Nemąstai nė velnio, jomajo.
Susišlavėm visus prožektorius. Ne tiek jau daug jų ir buvo. Kiek toliau pamačiau stalinį laikrodį, su integruotu termometru bei skaitmeniniu barometru. Paėmiau vieną. Išpakavau iš dėžutės, įjungiau. Veikia. Kiek pagalvojęs pasičiupau dar vieną. Po to - dar ir trečią. Pravers.
Tuo metu Darius apsižiūrėjęs, kad jam pastoviai trūksta laisvų rankų, nusičiupo nedidelį prožektorių tvirtinamą prie galvos, kuris kabojo šiek tiek toliau, kažkodėl prie darbo saugos priemonių. Užsidėjo, įjungė ir švilptelėjo.
- Na, dabar visai kitas reikalas, - konstatavo ir likusius sukrovė į dėžę.
Išėjome iš parduotuvės, tačiau mano nuotaika buvo tokia, lyg būčiau pražiopsojęs kažką svarbaus. Kažką tokio, kas akimirkai buvo miglotai šmėkštelėję sąmonėje, tačiau tiksliai įvardinti nesugebėjau.

Antradienis  19. 30 – 20. 30

- Klausyk, Dariau, kam mums kabarotis į trečią aukštą, a? - kai atvažiavom prie Dariaus namų, pagarsinau kilusią idėją. - Užeinam į pirmą pasitaikiusį butą. Jei remontas bus nepadarytas, vonia bus tokia pat, kaip pas tave.
Darius ilgai gręžė mane savo žvilgsniu.
- Tada eik be manęs, - atsargiai ir ramiai išdėliojo žodžius. - Apžiūrėk visą butą. Ir jei bute nieko gyvo nerasi, pakviesi mane.
- Kodėl? - nustebau. - Bijai?
- Ko man bijoti? Bet nenorėčiau įėjęs rasti ką nors gyvą ir geranoriškai nusiteikusį gyventoją - kokią nors dar sąmoningą neįgalią senutę ar vaiką. Ką reikėtų pasakyti, jomajo? O išgelbėti visus, kurie dėl kažkokių priežasčių to neįstengė patys, juk pats supranti, ne mūsų jėgoms. Dar neaišku, ar mes patys išsinešdinsim sėkmingai.
Pamatęs, kad aš dar virškinu, jo informaciją, tęsė:
- Visai gali būti, kad sutiktasis tavęs nieko neprašytų ir neturėtų tau jokių pretenzijų, tačiau aš nenoriu,... supranti, nenoriu, kad jo žvilgsnis persekiotų mane likusį gyvenimą. Tokiais atvejais, pasijunti sušiktai kaltas vien dėl to, kad tau, tipo, labiau pasisekė, negu jam. Nors jokios tavo kaltės lyg ir nėra. Taigi. Na, tu dar ganėtinai jaunas, gali to ir nežinoti. Štai kaip, suski. Supratai?
Ko čia nesuprasti? Pagalvojus geriau, ko gero, jis teisus. Ką gi, jei trečias aukštas, tai trečias.
Ir tada iš tolumos, kažkur iš už namo, atsklido garsas, primenantis šūvį. Suklusome. Daugiau tai nepasikartojo. Greitai nudriuokiau aplink namą apsidairyti, tačiau nieko įtartino nepastebėjau. Pabandžiau surasti tam logišką paaiškinimą. Juk kažkokia priežastis turi būti. Nepavyko. Na, ir bala nematė. Tačiau tik man taip atrodė. Kadangi man niekada nepatikdavo būsena, kai kažkokios šmėkštelėjusios minties negalėdavau logiškai išrutulioti iki galo. Taip buvo kiek anksčiau parduotuvėje, dabar štai ir vėl. Tada aš vis mąstydavau, kur čia šuo pakastas ir net tuo metu, kai kalbėdavau ar ką nors veikdavau, atrodo, jausdavau, kaip pasąmonė bando išspręsti problemą.
„Mąstyk su galva, po velnių“, - paliepiau. - „Netoliese yra mašinų aikštelė. Na ir kas? Ir tegul sau būna, ji man netrukdo. Kas čia, po paraliais, vyksta? Slėgis. Aha. Keičiasi atmosferos slėgis. Nu jo. Mažėja. Na, ir kuo tai susiję su ... “. Minties nebaigiau. Prisiminiau susprogusius oro gaiviklius bažnyčioje ir parduotuvėje ir atsakymas atėjo tarsi savaime. „Padangos, po velnių, mašinų padangos“, - lengviau atsipūčiau, besidžiaugdamas sučiupęs mintį. Tačiau tai visiškai nereiškė, kad nebeliko problemos.
Grįžau prie Dariaus ir paliepiau jam apžiūrėti automobilio padangas. Jis nuėjo mašinos link.
- A jomajo..., koks suskis, - išgirdau. - Ateik greičiau, reikia išleisti orą.
Priėjęs ir pažvelgęs į ratus, kažkokių didelių vizualių skirtumų nepamačiau. Tačiau, pačiupinėjus ranka, padanga buvo kieta lyg akmuo. Nusukau ventilio dangtelį ir, išsitraukęs iš kišenės raktus, išleidau dalį oro. Tą patį padariau su kitu ratu.
Kai baigėme darbą, pažiūrėjome vienas į kitą ir lengviau atsidusome. Pasiėmę santechninius raktus, pakilome į trečią aukštą.
Iš tikrųjų, su vonia kiek teko pavargti, tačiau be didesnių nuotykių ją išvilkome iš vonios kambario ir nuboginome į automobilį. Beje, tuo pačiu, paskutinį kartą pasinaudojome ir Dariaus klozetu.

Antradienis  20. 30 – 21. 35

Nusistebėjau, kaip žmogus greitai pripranta prie pasikeitusių sąlygų. Kad ir dėl tamsos. Prisiminiau, kaip jaučiausi be prožektoriaus pirmomis akimirkomis dingus elektrai ir kaip jaučiausi dabar. Skirtumas buvo didžiulis. Nors didžiąją dalį laiko vaikštinėjau užsidėjęs žiūronus, tačiau ir be jų jau šį tą galėdavau įžiūrėti, ypač, jei šalia būdavo nors nežymus šviesos šaltinis. Visiškai supratau Darių, kuris automobilyje, nedegdamas prožektoriaus, pakankamai gerai mane matė. Nors automobilio žibintų niekada nejungdavau, tačiau prietaisų skydelyje visada šviesdavo pora lempučių, skaičiai, rodantys nuvažiuoto kelio atstumą bei nedideliame ekranėlyje deganti datos ir laiko informacija.
Kai skydelyje užsidegė dar viena lemputė, per nugarą pramigravo pusė vidutinio dydžio skruzdėlyno gyventojų. Kadangi vairuotojai žino - papildoma lemputė skydelyje reiškia toli gražu ne kokį nors bonusą vairuotojui. Ji gali reikšti tik papildomas problemas. Nieko daugiau. Pasakiau apie tai Dariui.
- Baigiasi akumuliatoriai, jomajo. Dešimčiai kilometrų dar turėtų užtekti, - netvirtai ištarė. - Greičiausiai. Na,... gal septyniems..., ar penkiems.
Nunulinau mažąjį atstumo skaitiklį. Nusprendžiau apie tai negalvoti. Juk vis vien nieko nepakeisi. Susiradęs skydelio apšvietimą reguliuojančią rankenėlę, sumažinau apšvietimą iki minimumo.
- Kaip manai, kodėl nejaučiame greitesnio žemės sukimosi? - vairuodamas paklausiau Dariaus.
- Geras klausimas, jomajo.  Aš šiek tiek jaučiu. Į rytus eiti šiek tiek lengviau. Bet tai gali pastebėti tik labai susikoncentravęs į savo pojūčius. Kitaip ir nepastebėtum. Manau, kad realiai fiziškai mes nepastebėsim, net žemei sukantis kokius tris kartus greičiau. Žinoma, mūsų organizmui tai gal kaip nors ir atsilieps, bet aš kalbu apie akivaizdžius pojūčius. Ar žinai, kad ties pusiauju greitis yra beveik dvigubai didesnis, jomajo?
Linktelėjau - čia ir šeštokui būtų aišku. Darius tęsė:
- Nemanau, kad nuvykus į pusiaujo šalį pajustum žymų pasikeitimą, - trūktelėjo pečiais. - O kodėl Linai nepadėtų deguonis?
Nesuvokiau tokio staigaus minties pasikeitimo. Turbūt, ir Darius pajuto mano pasimetimą.
- Na, tu minėjai, kad mus veikia mažesnis atmosferos slėgis ir mes dabar tarsi būtumėm aukštai kalnuose, - nutaisęs rūgščią miną, paaiškino Darius. - Bet esu girdėjęs, kad tada žmonėms pakyla ne tik kraujo spaudimas, bet pradeda trūkti deguonies bei  prasideda kažkokios plaučių ligos. O tu sakai, kad Linai deguonis nepadėtų. Nesuprantu, jomajo.
-  Iš dalies tu teisus, tačiau ne visai, - paprieštaravau ir pabaksnojau į barometrą, kurį buvau pastatęs ant priekinės panelės.  Jis rodė keturis šimtus septyniasdešimt penkis milibarus. - Matai, aukštai kalnuose ne tik slėgis sumažėja, bet tuo pačiu ir oras išretėja bei deguonies sumažėja. Ir tos ligos, apie kurias tu kalbi, yra diagnozuotos, esant būtent tokioms sąlygoms. Nes kitokių sąlygų žemėje tiesiog nėra... nebuvo. Bet mūsų atvejis kiek kitoks. Slėgimas sumažėjo, nes sumažėjo atmosferos svoris, bet ne deguonies kiekis. Todėl aš labai tikiuosi, kad aukštuminės ligos, kylančios dėl deguonies trūkumo,  mus aplenks. Mums baisus lieka tik kraujo spaudimas. Bet, kaip toliau reikės kovoti su atmosferos slėgio katastrofiško mažėjimo padariniais mums, aš nežinau.
Aš iš tikrųjų nežinojau, ar mums neužilgo nepradės trūkinėti kraujagyslės ir kiek mes su Dariumi tai ištempsime. Tačiau, kad Lina ištvertų dar pusę paros be papildomų priemonių, aš jau nebeturėjau vilties.
Tada aš suvokiau, kas man nedavė ramybės išėjus iš parduotuvės. Linai reikia paieškoti nors ir žaislinio nardymo įrangos vamzdelio. Kad būtų ką įsikąsti kvėpavimui. Paprasta šlangutė miegant tiesiog gali iškristi iš burnos.
Pakeliui stabtelėjome prie „mūsų“ prekybos centro ir žaislų lentynoje tokių suradome. Pasiėmėme abudu, daugiau nebuvo. Tuo pačiu apsirūpinome ir maisto atsargomis. Darius, mačiau, prigriebė porą butelių konjako.
Kai grįžome į ligoninę, mus džiaugsmingai pasitiko Rudis. Jau iš tolo jis šuoliais pasileido pasitikti mūsų. Mačiau, kad jis artėja prie mūsų kažkokiais ištęstais šuoliais, ir, pakilęs į orą, negarsiai suinkšdavo. Tačiau jis nekaukė, kaip kiti šunys. Matyt džiaugiasi gyvenimu - kas jam kokios ten artėjančios apokalipsės?
Kokį pusvalandį mes su Dariumi užgaišome, kol sutvarkėme ir paruošėme būtiną įrangą Linos saugiam apgyvendinimui vonioje. Cha, gerai skamba. Na, bet Lina gyvens ne ką prasčiau, negu Diogenas.

Antradienis  21. 35 – 23. 10

Vakarieniavome. Lina atrodė dar prasčiau, nei anksčiau.
- Dariau, kada mes turėtumėm nuskristi nuo žemės paviršiaus, kaip tu manai? - paklausiau.
- Tu kalbi apie tikslų laiką? - išpūtė akis tas. - Jomajo.
Aš linktelėjau.
- Neturiu sušikto supratimo. Galiu pasakyti tik tiek – kai jėga, stumianti mus nuo žemės, nugalės žemės traukos jėgą, bet kada tiksliai tai įvyks, ... čia jau sorry, - Darius prisimerkė ir kažką mintyse paskaičiavo. - Bet... jei šiuo metu žemės svorio belikę mažiau kaip penkiasdešimt procentų, tai, pagal mane, tai turėtų įvykti ne vėliau kaip poryt. Bet čia jau priklausys nuo žemės sukimosi greičio. Tik šį kartą velniškai gerai būtų, kad pakilimų nuo žemės skaičius nesutaptų su nusileidimų skaičiumi. Iki šiol vis norėdavau, kad būtų priešingai, che, che.
Man kažkodėl pasirodė, kad Darius nusišneka. Juk, jei per parą žemės masė sumažėja apie penkiolika procentų, tai turėtų likti tikrai daugiau negu dvi paros. Et, tiek to, pakalbėsim, kai liksim vieni, be Linos.
Į pokalbį įsiterpė Lina. Jai iš nosies lėtai nuvinguriavo kraujo srovelė. Ji atlošė galvą. Padaviau jai popierinę servetėlę ir ji prisidengė ja nosį.
- Viskas paprasta, vyrai. Žiūrėkit, čia žemės sukimosi įcentrinė jėga, tai yra jėga, kuri veikia bet kurį laisvai padėtą kūną ant žemės paviršiaus, - ji parašė formulę ant popieriaus lapo. - Tai yra ta jėga, kuri pakeltų daiktus jei nebūtų žemės traukos. O čia jėga, kuri aną jėgą atsveria, sunkio jėga.
Tada tarp dviejų išraiškų padėjo lygybės ženklą ir užbaigė mintį:
- Mes nuskrisime, kai mūsų judėjimo greičio, pakelto kvadratu, santykis su žemės spinduliu, pasidarys didesnis už laisvo kritimo pagreitį. Nors... -  ji suabejojo. - Oi, apsirikau, ne su žemės spinduliu, o su mūsų skriejimo spinduliu. Mes juk judame mažesniu apskritimu, nei esantys žemės pusiaujyje.
Po velnių! Kaip viskas paprasta, kai paprastai paaiškinama. Supratau, kad Lina buvo teisi, formules skaityti mokėjau.
Tačiau Linai jau laikas buvo įsikurti savo “namelyje”, nes jos būklė prastėjo su kiekviena minute. Palatoje, kur anksčiau gulėjo jos tėtis, ant grindų patiesėme čiužinį bei paklojome patalynę. Linai padaviau vaikišką nardymo įrangos kvėpavimo kandiklį, tik plastmasinį vamzdelį buvau pakeitęs ilga lanksčia žarna.
Atnešiau ir ant čiužinio padėjau plaktuką.
- Lina, tu turėsi mygtuką signalizacijai, bet jeigu atsitiktų kas nors rimto, o mes nematytume, tai liuobk juo į vonios šoną negailėdama jėgų, - paaiškinau, - tada atsikelsime ir iš numirusių. Beje, susitarkim taip, jei mes ko nors klausime ir tu girdėsi, tai neeikvok be reikalo jėgų atsakymui. Teigiamas atsakymas tegu būna du plaktuko smūgiai, o neigiamas - trys, gerai? Nesumaišysi?
- Ne, teigiamas du, neigiamas - trys, - sąžiningai pakartojo.
- Vienas smūgis, kaip ir sakiau, jei tau ko nors prireiks. Įdėsiu į vidų barometrą. Jei pamatysi, kad šis skaičius, - atsukęs į Liną, pabaksnojau pirštu slėgį rodančius skaitmenis. - nukrito iki... kokių septynių šimtų, tai nuspausk ir palaikyk štai šitą geltoną jungtuką. Jis įjungia siurbliuką, - pasakiau žiūrėdamas jai tiesiai į akis. - Nesumaišysi? Signalizacijai bus anas, kiek pailgas. Esant reikalui, mes taip pat galėsime tą siurbliuką įjungti iš išorės. Ar viską supratai? Beje, labai nepergyvenk, juk ne visam laikui tave uždarome. Galų gale, tau reikės ir pavalgyti ir į tualetą nueiti. Juk taip?
Lina greitai linktelėjo kelis kartus galva. Tada pakėlė akis į mane. Buvo sutrikusi ar susijaudinusi.
- Kęstai, na… jeigu kas atsitiktų nenumatyto… ir jei mes nebepasimatytume, tai… ačiū tau už viską, - ji priėjo ir mane pabučiavo. Šį kartą į lūpas.
- Kas jau čia atsitiks? - apglėbiau ir prigludau prie pat jos. Keista, bet man patiko taip stovėti -būčiau galėjęs ją laikyti glėbyje ištisą amžinybę. Įkišau savo nosį jai į plaukus. - Nė žymės nėra, kad kas nors vyktų ne pagal planą arba kad mes ko nors nežinotume. Juk taip?
Lina trūktelėjo pečiais ir linktelėjo galva. Ji iš mano glėbio nesiveržė. Po kiek laiko ją paleidau ir, nusišypsojęs, pratęsiau mintį:
- Vienu žodžiu, situaciją mes su Dariumi valdom. Ropškis vidun. Beje, jei tau bus reikalinga šviesa, kai nemiegosi, galėsi įsijungti prožektorių, - padėjau jį prie pagalvės. - Tiesa, tu mums paorganizuok vaistų nuo kraujo spaudimo, kuriuos gėrei pati.
Ji nuėjo į gretimą patalpą ir grįžusi padavė man porą dėžučių.
- Gal tau paieškoti ko nors paskaityti? - paklausiau.
Ji papurtė galvą. Priėjo prie Dariaus, pabučiavo ir jį. Į skruostą. Tada palindo po antklode, pasičiupo kvėpavimo vamzdelį ir atsigulė.
Atnešiau jai butelį geriamojo vandens, į lėkštę pridėtų vaisių, riešutų, kad nereikėtų dėl kiekvienos smulkmenos kilnoti vonios.
- Tiesa, kai norėsi gerti ar valgyti, tai išsiėmusi vamzdelį užkišk jį su kuo nors, kad ir su paklodės kampu, kad greitai nenukristų slėgis. Supratai?
Lina linktelėjo. Gal ir iš tikro aš su ja kaip su mažu vaiku - per smulkiai viską pasakoju? Bet šiuo atveju atsargumas tikrai nepakenks.
Mes su Dariumi, apvertėme vonią, per skylę iš apačios prakišome kvėpavimo šlangą ir paguldėme vonią uždengdami Liną. Apėjome aplink, sukamšydami išlindusią antklodę bei čiužinį.
- Tau vandens į vonią prileisti? - paklausė Darius, pasilenkęs prie skylės..
- Ar su putom mėgsti maudytis, ar be? - pagavęs nuotaiką pridėjau ir aš.
- Cha, kaip šmaikštu, - atsišaukė Lina. - Eikit geriau gult neišsidirbinėję čia.
Per skylę iš viršaus įleidome jungtukus signalizacijai bei siurbliukui, žarną, kuria bus pompuojamas oras. Atsinešiau flakoną putų ir pripūčiau į dugno skylę, bei į vamzdį, einantį nuo vonios persipylimo skylės. Po to apėjau pakraščius ir po truputį pripurškiau, užsandarindamas plyšius tarp vonios ir grindų. Net ir nedidelis putų kiekis išsipūtė didžiuliais burbulais, dvigubai didesniais, negu normaliomis sąlygomis.
Palaukėme kokį pusvalandį, kad sutvirtėtų putos ir pradėjome pompuoti orą. Kai manometras parodė septynis šimtus penkiasdešimt milibarų, išjungiau siurbliuką. Tegu organizmas prie pokyčių pratinasi palengva.
Dar po dvidešimties minučių paklausiau Linos:
- Ar geriau jautiesi?
Taukšt, taukšt. Pirštu pasikrapščiau ausį - garsas iš tikrųjų galėjo prikelti iš numirusių. Gerai.
- Ar galvos skausmas sumažėjo?
Taukš, taukšt. Na, ir puiku.
Nuėjau į “valgomąjį”, atsisėdau prie stalo. Prieš akis gulėjo lapas, su Linos užrašytomis formulėmis. Tačiau kažkas man nedavė ramybės. Greitai perbėgau formules akimis. Tai mėšlas!
Žvelgiau į užrašytą lygybę žvilgsniu, kurį mano močiutė, jei būtų gyva, apibūdintų „žiūri kaip avinas į naujus vartus“. Tipo, nieko nesuprasdamas. Tačiau aš supratau. Aš supratau dar daugiau - netgi tai, ko Lina nepasakė, nes nepastebėjo arba nesureikšmino. Ir tai man labai nepatiko. Kadangi griovė aukštyn kojom ankstesnę hipotezę, tuo pačiu šansus išsigelbėti sumažindama iki minimumo.
Pagal Linos užrašytas formules, atėjus tam tikram momentui, nuo žemės pakils visi nepritvirtinti objektai. Tiek kilogramą sveriantis plaktukas, tiek dešimtis tonų sveriantis traukinio vagonas. Nors ką ten vagonas - ištisas sąstatas iš kelių dešimčių tokių vagonų. Tačiau ne tai bus blogiausia.
Blogiausia bus tai, kad visi daiktai pakils vienu metu.
2014-06-10 21:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2014-08-05 23:43
St Sebastianas
Automobilių padangos sprogsta per daug pripūtus, tačiau reikia pasistengti. Pirmieji nuostoliai dažniau būna būtent ventiliai. Žymiai greičiau sproginėja dviračių ar vaikiškų vežimėlių padangos (išbandyta praktikoje). Dėl flakonėlių, tai jie, bjaurybės, atlaiko neblogus slėgio skirtumus ir nesu tikras ar taip jau sproginėtų. Taip pat nesu tikras kiek sandarinimui tinka montažinės putos. Manau iš esmės būčiau daręs akvariumą, o ne vilkęs vonią. Svorio pridėti visada galima - fūrinis akumas ir ramu.:)
Dėl to skriejimo į kosmosą, tai nesu tuo tikras, bet...

Sunkio jėga

Fs = mg = mMG/R^2

Įcentrinė jėga

Fc = (mv^2)/R

Kai šios jėgos tampa lygiomis objektai keliauja kas sau. 

Mano manymu mMG/(R^2) = (mv^2)/R

Dalinam iš m, dauginam iš R abi puses.

MG/R = v^2

Kažkaip atrodo kreivai, bet dabar nelabai noriu gilintis. Pabandyk paskaičiuoti ar realiomis sąlygomis iš to nesigauna kokia nesąmonė.:) Jei nesigauna, tai gal ir ok. Manau pribaigęs visą tavo kūrinį atsiversiu fizikos užrašus ir imsiuosi parakinėti tavo kūrinuką.:]
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-24 17:02
Vajus
Tik dabar suradau laiko atsakyti į tavo klausimus. Rašau po kūriniu, nes galbūt ir kitiems tai būtų aktualu išgirsti.
Visų pirma, Meškiuk pats ir kiti kritikai ne kartą esate sakę, kad pasaulis kūrinyje yra toks, kokį nupiešia autorius ir su tuo reikia taikytis, o ne bandyti „pritempti“ jį prie savo įsivaizdavimo ar supratimo (na, jei ir ne tiksliai taip, tai mintis panaši).
Antra, koks fantastas gali būti tikras dėl savo rašomų įvykių tikrumo, jei jie niekada nebuvo įvykę ir vargu ar kada įvyks?
Čia šiaip, pamąstymui. :)
Dabar apie gravitaciją. Tu darai tą pačią klaidą, kurią aš irgi buvau padaręs pradžioje, bet laiku supratau, kad darau klaidą. Ta klaida labai aiškiai pasimatė, kai susirašiau tokiu atveju veikiančių jėgų formules. Nemanau, kad dabar turėčiau aiškinti fizikos kursą, tačiau situaciją šiek tiek paaiškinsiu. :)
Dėl GRAVITACIJOS mažėjimo neturėtų nuskristi net ir tavo minimas butelis. Jį gali kažkas nuspirti arba jį gali nunešti vėjas. Bet tai skirtingi dalykai.
Kadangi kūrinyje gravitacija mažėja palaipsniui, vadinasi ir objektų svoris mažėja palaipsniui, bet IKI NULIO nesumažėja. Todėl bet koks objektas, turėdamas šiek tiek svorio, vis tiek kada nors nusileis ant žemės.
Kad objektą žemėje veikiančios gravitacijos visai neliktų (tik tada jis galės pakilti nuo žemės neveikiamas kitų jėgų), žemės arba objekto MASĖ turi pasidaryti lygi nuliui, bet tai net fantastiniame kūrinyje atrodytų labai jau fantastiškai. Nors ką gali žinoti, gal atsiras autorius įtikinamai aprašysiantis tokį scenarijų. :)
Beje, niekas nesako, kad aš dėl tokių fizikos dėsnių traktavimų negaliu klysti, kadangi taip pat esu žmogus, kuriam ši savybė yra nesvetima. Tuo labiau, kad iš tikrųjų aš nesu labai stiprus fizikos žinovas.
Iš tikrųjų man ir pačiam kyla daug abejonių dėl tam tikrų įvykių, aprašytų kūrinyje, tokių kaip gaiviklio flakono sprogimas, padangų sprogimas. Ar iš tikrųjų jie sprogtų? Jei taip, kada sprogtų? Bandžiau ieškoti informacijos, tačiau sugaišau daug laiko, bet patikimos neradau, todėl nusprendžiau, kad labai skrupulingai į tai neverta žiūrėti. Kiekvienas skaitytojas išvadas pasidarys pats.
Iš tiesų, kada nors, man būtų labai įdomu išgirsti Omnios komentarą. Komentarą ne dėl rašymo kokybės, o, būtent, dėl įvykių kūrinyje įvertinimo fiziko akimis. Baigęs kūrinį, galbūt, to jo ir paprašysiu.
Šiaip kūrinys jau prie pabaigos, dėl laiko stokos nebegaliu skirti jam tiek dėmesio. Liko baigti 13 dalį, kuri bus ilgesnė, arba bus dar ir 14 dalis, nes skaičius 13 man nelabai patinka. :)
Iš kitos pusės, džiugu, kad yra skaitytojų, kuriems kūrinys dar neatsibodo, ir kylančių klausimų :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2014-07-02 20:54
Meškiukas
Jei jau labai nori taisiklingai šnekėti, tai ne suspaudžiantis raktas, o keičiamo dydžio raktai. Nu arba tiesiog senas geras "gazraktis" :]
Mane šiek tiek pradeda trikdyti visa kūrinio mintis apie gravitaciją. Tu kaip ir nusistatęs visas taisykles, bet jas priduri tik palankiu momentu, visai ignoruodamas kitus. Aiškinu - tas spardomas tuščias plastikinis butelys seniai turėjo į orą pakilti.Kaip ir likusieji lengvesni daiktai. Pats rašymas tikrai geras, bet ar esi tikras dėl tos gravitacijos ir viso kito bieso? Nes man, kaip skaitytojui, jau visai nebeaišku.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą