Dzeuso sūnus (I)

Pirmą kartą į prevencinį pokalbį buvau iškviestas šeštoje klasėje. Iki tol buvau nepastebimas neklaužada, besiskundžiančių mokytojų tarpe - nepopuliari ir maža persona. Bernai iš galinio suolo manęs nemėgo ir šaukdavo pravarde „Dikšinaris“, todėl, kad savo klasėje geriausiai mokiausi anglų kalbą ir vienintėlis tarp bendraamžių sklandžiai ištardavau artikelį „the“ bei kitus sunkiai tariamus garsų junginius. „Dikšinaris“ - nuo angliško žodžio „dictionary“ - žodynas.
Su klase lankėmės žirgyne, mergaitės į kairę, berniukai į dešinę. Susigalvojom visokių žaidimų, kaip pasilinksminti neklausant edukacinio altruizmo apsėstos žirgyno vedėjos, bent jau taip tuo metu man atrodė, jog ji lyg viena iš tų mokytojų, štampuojanti dvejetus už nepadarytus namų darbus ir braukianti žodžius iš rašinėlio apie įsimintiniausią vasaros įvykį. Toli gražu taip nebuvo, moteris, užsiimanti veikla susijusia su žirgais, turėtų būti be galo šiltas žmogus, ne tik su gyvūnais, kuriems kas ryt iššukuoja karčius ir pamaitina šviežiomis morkomis, bet ir su vaikais, kurie nors ir neatidžiai klausosi pasakojimo apie žirgus, tačiau labai susidomėję stebi kaip jie, čia pat, kilnoja savo plaukuotas galvas, prunkščia, viena akimi kreivai stebi kokį klasės berniuką. Mergaitės skundėsi jog čia per daug nekvepia ir vis raukėsi, įkišusios nosis į apykakles, bet nuo to berniukams tik dar labiau patiko žirgynas.
Kadangi manęs labai nemėgo klasės liaudis, dauguma nubalsavo, kad aš irgi - prie mergų, nors man tvarto kvapas buvo net kažkuom malonus ir mažumėle primenantis kažką mielo. Buvau priskaičiuotas kaip beveik nereikalingas klasiokas, atsarginio suolelio žaidėjas, kitaip tariant dvidešimt penktas vaikas klasėje (skliausteliuose). Be mano namų darbų nebūtų tamsumų, pasijusdavau lyg teisiamųjų suole, akimis jau linčiuojamas senos teisingumo mokytojos: „Eilėraštį reikia mintinai skaityti, o ne pasakoti savais žodžiais, čia ne istorijos pamoka, ir išraiškingai, deklamuok, kaip Kristinutė“. Kristinutė buvo didžiausius balus kolekcionuojanti mergaitė ir, beje, aukščiausia klasėje, su liemenuku ir spuoguota. Viktorija tais metais taip pat ėmė sparčiai bręsti ir brandinti meteriškumo pagrindus, jos liemenėle buvo ryškesnė, ir nuo tų metų Kristinutę visi pamiršo, juolab ankščiau ji ir taip nebuvo gražuolė. Vėliau, septintoje klasėje, berniukai galutinai pašėlo ir kalbėdavo su mergaitėmis visai kitaip nei ankščiau, visi klasikiniai mergaičių erzinimo metodai peraugo į paaugliškus ir nešvarius lozungus, pasireškiančiais seksualiniu turiniu.
Septintoje klasėje į mergaičių persirengimo kambarį įslinko du vaikėzai. Kambarys buvo tuščias, suoleliai nukrauti rankšluosčių, sulankstytų ir šiaip padrikų rūbų, ant žemės mėtėsi mergaitiškų batų šūsnis. Berniukai uždarė duris, jie buvo pusnuogiai, tik su maudymosi kelnėmis ir stengėsi elgtis kaip tik galima tyliau. Vienas iš jų, juodais apatiniais ir laikina tatuiruote ant peties, pirštų galiukais ėmė kilnoti rūbus.
- Tai ką sumanei? - paklausė kartu atėjęs berniukas, jis buvo visa galva mažesnis už draugą, jo šlepetės - skirtingos, - Gal pasakysi jau dabar? Ką sugalvojai? Stepai, ką tu nori padaryti? Ste...
Stepas ranka užvožė berniuko burną.
- Ša, nebūk durnas, nerėkauk. Bandau surasti jos kelnaites.
- Ką? Ką tu su jomis veiksi? Bučiuosi? Parsineši namo? - tyliau nusijuokė berniukas.
- Neparsinešiu, bet aš jas paimsiu, įsidėsiu į kuprinę.
- Ir kas čia gero? Kam tu mane kvietei, geriau padarom ką nors įdomesnio, parašom ką nors ant jos apatinių su flomasteriais.
- Ką parašytum? „Myliu tave“?
- Nesvaik, geriau ką nors šlykštaus, pavyzdžiui: „Matau tavo kūšį“ ir nupieštume dvi akis.
Abu berniukai ėmė prunkšti ir kikenti, tuomet Stepas iškėlė ranką ir jie vėl nusčiuvo.
- Ne, Mykolai, geriau aš jas pasiimsiu. Ji neberas kelnaičių ir žinai ką tai reiškia? - palinko arčiau Stepas ir pakilnojo antakius, - Ji visą dieną mokykloje bus pliku užpakaliu. Gal tu prisimeni, ji šiandien su sijonu ar su kelnėm?
- Su sijonu.
- Tai va! Žinosim tik mes, kad ji be apatinių.
- O jeigu ji bus su maudymosi kelnaitėm?
Stepas dirbtinai atsiduso, kilnodamas mergaičių drabužius, prikando lūpą ir atsisuko į Mykolą.
- Jos bus šlapios visos, peršlaps sijonas ir jai bus dar labiau gėda, visi galvos kad ji apsimyžus!
Mykolas minutėlę žiūrėjo į Stepą ir staiga vėl ėmė abu tyliai prunkšti, vėliau kikenti.
- O kaip tu taip žinai kur jos kelnaitės? Paskui paimsi ne jos, o Onos.
- Fuuu! Baik, Mykolai, aš mačiau ją šiandien čia kai persirenginėjo, mes su Tomu buvom čia įsiveržę, kol tos mergos nepradėjo klykt. Prisiekiu, mačiau jos pūtės formą.
Mykolas kraipė galvą ir atrodė visiškai nesuprantantis Stepo pareiškimo.
- Tamsiai mėlyni apatiniai. Ieškok ir tu. Turėtų būti prie jos rūbų, kur jos rūbai?
- Gal tada ir papinyką paimk? - Ištraukė iš drabužių šūsnies mergaitišką liemenėlę, - Stepai, žiūrėk, radau jos rūbus. Nenori palaižyt papinyko?
- Duok pauostyt!  - stvėrė liemenėlę Stepas, - Kvepia pienu ir jos papais. Tavo mamos mažesni, Mykai.
- Žinau, tikra teisybė. Žiūrėk, kelnaitės!
Stepas čiupo kelnaites. Jis akimirkai stojo kvėpuoti, atrodė lyg vaikis gavęs iš tėvų svajonių žaidimą, kurio atkakliai kaulyjo pusę metų. Jis lėtai jas apsuko prieš pat akis, prispaudė prie savo lūpų ir giliai pro nosį įkvėpė malonaus oro. Mykolas nenuleido žvilgsnio, susidomėjęs ir lyg nevisai suprasdamas toliau stebėjo draugą. Stepas ėmė leisti kelnaites žemyn, prispaudęs jas ranka prie savo nuogo kūno ir galiausiai įsikišo jas į savasias. Tas berniukas labai džiaugėsi, jo kaktoje pasirodė tvinkčiojančios kraujagyslės ir gal minutę stovėjo akis užvertęs į lubas. „Aš tave sapnuosiu. „ - tyliai pasakė jis.
Tuo metu aš buvau mergaičių persirengimo kambaryje, tik manęs jiedu nepastebėjo. Nemėgau baseinų, nes neturėjau ko pademonstruoti prieš mergaites, turiu omenyje, kokio išskirtinio sugebėjimo nardyti ar verstis per galvą dėl dėmesio, visa ką mokėjau buvo niekada neplaukusio berniuko pasiteškenimas šalia baseino sienos. Buvau pasislėpęs dušo kabinoje, nes berniukų kambaryje kartas nuo karto atsibelsdavo keli įžūliausieji klasės pacanai ir rūkydavo cigaretes tai vonios kambaryje, tai iškišę galvas pro matinio stiklo langelį. Pro durų tarpą mačiau keisčiausių dalykų, Stepas demonstravo mažesniajam kaip daryti tikrus atsispaudimus, ant grindų paklojęs mergaitiškas kelnaites ir liemenuką, paskui rado pripučiamą kamuolį ir jį keistai stumdė prie savo pilvo apačios, pirmyn atgal, pagalvojau kad Stepas dalinasi žiniomis su Myku iš skyriaus kaip moterys gimdo vaikus, bet kaip vėliau išsiaiškinau, tai buvo nešvankus judesys. Neprisimenu kaip viskas baigėsi, bet Viktorija tą dieną vilkėjo džinsines kelnes. Kiek vėliau, dar per sprindį paaugęs Stepas visai pametė galvą dėl Viktorijos, dėl vienintelės mergaitės žemėje.
Žirgyne kažkas susigalvojo, kad man reikia atlikti užduotį, taip turėjau įrodyti, jog aš nebe tas senasis „Dikšinaris“, o štai iš pelenų prabudęs Vytautas. Gal ir galėjau to atsisakyti, tačiau tuomet būtų tekę kęsti dar kelių mėnėsių įkyrius patyčių atchodus iki kito pasiūlymo keisti savo požiūrį į kietumą. Man buvo liepta užsiropšti ant žirgo ir parodyti vaikams kaip risnojo Klaidas iš kažkokio N-14 TV serialo, nes aš kaip tik prieš kelias savaites visus tikinau, jog nepraleidžiu nė vienos serijos ir turiu namie dvi dešimtis kasečių su ateities serijomis. Mama neleido man to filmo žiūrėti, po Adamsų šeimynėlės guldavau lovon. Visi klausė „o kaip Bonė? „, kadangi apie serialą šį bei tą žinojau tik iš vaikėzų pasakojimų pertraukų metu, todėl melavau, jog Bonė paskendo šokdama nuo skardžio į vandenyną, nes bėgo nuo reindžerių, Klaidas užminavo tiltą ir didvyriškai atkeršijo už mylimosios žūtį, susprogdindamas kartu ir visą auksą, kurį išvogė iš saugyklų, ir patį save.
Mūsų klasės auklėtojos požiūris į berniukus buvo mažų mažiausiai apgailėtinas, gal net smerktinas, visai kaip mano pirmosios auklės, kuri amžinai mane sekdavo akimis, įtardama, jog kažką rezgu negero, sakytum kiekvieną akimirką mano galvoje plakdavosi tuzinas piktadarysčių. Auklėtoja mums labai nepatiko, jog dievino mažus ir jaukius padariūkščius, o vaikų neapkentė. Ji išprašė žirgyno vedėjos mūsų grupei parodyti gretimame tvarte miegančius tris mažus mielus kumeliukus. Auklėtojai išėjus aš peršokau aptvarą. Vienas vaikas mėtė į mane mažus akmenukus ir pataikė į arklį, jis pasibaidė, ir vos manęs nusutrypė, nes kaip tik tuo metu stryktelėjau žemėn, ir suklupau. Buvau įsitikinęs, jog palietus arklio tarpuakį jis tampa sukalbamesniu ir nuolankesniu, tačiau tik dar labiau jį įsiutinau, ir jis ėmė bliauti. Vaikai stovėjo priešais aptvarą ir juokėsi iš mano pastangų nuraminti gyvulį. Kažkuris iš berniukų labai garsiai rėkė, jog turėčiau paliesti arklio sėklides ir jis, neva, kaip mat apsiraminsias, žinoma, tai buvo juokas ir aš tai kuo puikiausiai perkandau. Niekada nebuvau užsiropštęs arkliui ant nugaros, todėl pirmasis kartas mane daug ko pamokė. Įsikibau į karčius, vieną koją atrėmiau į tvorą ir pabandžiau prisitraukti. Gyvulys ėmė dar garsiau bliauti ir visai pablūdo, matyt stipriai patempiau ten, viršugalvyje, vargšas gyvūnas, pasijuto užpultas ir savo snukeliu, lyg kalaviju, pradėjo mosuoti į visas puses. Kaip mat persiritau per aptvarą ir grįžęs į berniukų būrį prispaudžiau rankas prie krutinės, sunkiai gaudydamas kvapą, lyg per plauką išvengęs žūties.
Staiga pasirodė žirgyno vedėja su visa klasės komanda ir apipylė mūsų berniukų pulką visokiais įkyriais klausimais bei kamantinėjimais. Vedėja klausė kas nutiko, dėl ko arklys užbliovė ir šitaip spardosi, auklėtoja mus nužiūrinėjo ir taikėsi atrasti kaltininką, kuriam su malonumu užsuks ausį iki raudonio. Aš neprisipažinau, o berniukai gūžčiojo pečiais, prisiekdami, jog arkliui patiko mūsų klasės mergaitė Dovilė, todėl jis taip ir užmaurojęs jai išėjus. Galų gale auklėtoja, mus visai prirėmusi, liepė prisipažinti kas įvyko, kitaip ši pakviesianti tėvus į specialų prevencinį susirinkimą. Mane išdavė stipriausias klasės vaikis Antanas.
Nebandžiau gerinti savo reputacijos, taip nutikdavo ir susiklostydavo, kad pusiau juokais, pusiau dar nesuvokdamas ką darau, imdavausi iniciatyvos ir atsidurdavau dėmesio centre. Dažnai susimaudavau ir padarydavau ką nors kvailo, visai nenorėdamas, taip pabrėždavau savo etiketę, kuri skelbė kad aš esu paskutinis durnius ir būtų piktdžiuga į mane pažiūrėti. Dėmesio dėmesio dėmesio, lo spettacolo comincia. Paskui, visai palaipsniui, atsisakiau tokios impulsyvios reakcijos, provokacijos atsimušdavo į mano ramų ir kažkiek brandesnį veidą, kuris už save pats kalbėdavo: „Man neįdomūs jūsų pokštai, apie tai net negalvoju“. Dėka tokios naujos pozicijos įgyjau šaunaus ir šalto vaikino įvaizdį. Net mama pradėjo mane labiau gerbti, nupirko kuprinę su viena petneša (ir visai ne dėl to, jog būtent tuo metu paaštrėjo mano ir brolio tarpusavio konfliktai ir smurto kiekis namie išaugo per pus), tėvas leido prasiverti ausį, o prieš sukankant keturiolikai metų, mano ausyje jau suposi du auksiniai žiedeliai. Paskui juos pakeičiau į bumbuliukus, nes kaip paaiškėjo, žiedeliai - per daug mergaitiškas akcentas, o deimantukus segėjo dešimtokai ir vyresni.
Septintos klasės mokslo metų pabaigoje, pavasariui įsiskukus į pažymių knygelės atostogų kalendorių, mane pakvietė bernai, iš galinio suolo, į Astijaus gimtadienio pobūvį. Buvo šiltos dienos, pastogių lietvamzdžiais zujo katės, net mačiau kelis vaikus su nardymo akiniais. Buvom sutarę, jog kiekvienas iš gimtadienio liudininkų privalo padovanoti Astijui po cigarečių pakelį. Prisiekiu, visur bandžiau, bet niekur nepardavė, nors buvau girdėjęs iš vaikų, jog yra tokių vyrų, arba moterų, gal daugiausia vyrų, kurie už vieno lito honorarą nuperka vaikui cigarečių. Net nenutuokiau kur tokių vyrų galima rasti ir aplamai, aš buvau beveik įsitikinęs, jog tai pramanas. Vietoj cigarečių Astijui padovanojau prezervatyvų, iš visų prekių suaugusiems tik tai sugebėjau gauti, prieš tai pabandęs pardavėjai prakišti savo paties suklastotą „tėvo raštelį dėl brendžio“. Tai buvo labai įtikinantis kreipimasis į pardavėją, visi „Jūs, Jūsų“ - iš didžiųjų raidžių, parašas buvo išgalvotas, bet kiek pamenu, savo stilistika labai panašus į vieno žymaus krepšininko. Tačiau, mano nuostabai, Astijus dovaną labai šiltai priemė ir atrodė gana dėkingas, jo rausvas veidas įgavo dar ryškesnį koloritą, akimirksniu net šiek tiek paaugo, matyt išsitiesė gerokai, išpūtė krūtinę, darėsi panašus į mokyklos stabmeldį, gavusį matematikos olimpiados apdovanojimą, paspaudė man ranką ir pasakė, jog, turbūt, greitu metu jam pasitarnaus mano dovana, ir net pagal tikrąją jos paskirtį. Mirktelėjo man taip, kad galėčiau pastebėti tik aš. Paskui visą vakarą rūkėm cigaretes ant malkinės stogo.
-Žinot kiek rizikingų žygių šią akimirką nurūksta nežinion kaip tie dūmai? Šimtai. Nes jie nesulaukia kol juos kas pažabos. Kol čia gulime, kiti vaikai vagia mūsų nusikaltimus!
Astijus nušoko nuo stogelio, nusispjovė į krūmus ir kažkur nubėgo, mes iš paskos. Kaimynų namas nebuvo labai gražus ir ten gyvenantys žmonės, matyt, juo visai nesidžiaugė, be to, galima dar buvo ginčytis ar tai dar tik statomas namas, ar jau oficialiai gyvenamas būstas, nes sienos buvo plikos, apdrėbtos cementu, jokios estetikos. Giedrius sviedė plytą. Vieną sekudę lange pasirodė jos atvaizdas, tada stiklas sudejavo ir pabiro šukėmis. Mano kūną užliejo nerimo banga ir pajutau išgasdintą bailiuko širdį, tarsi kas įkyriai baksnotų krūtinę buku lazdos galu. Giedrius ėmė plyta daužyti rėmuose likusius stiklo gabalėlius. Jie visi pradėjo brautis, aš paskutinis įsiropščiau į vidų, netyčia pradrėskęs kelnėse skylę.
Tai buvo gyvenama svetainė, dešinėje stovėjo stalas, aptrauktas balta staltiese, visai kaip mano namuose (įsivaizdavau kaip namų mama savo sūnui, vakarienės metu, pasakoja susipažinimo su tėvu istoriją ir valgo makaronus su kepta vištiena ir paskrudusiais česnakais, visai kaip mano mama, o iš tiesų, gal visos motinos tokios pačios...), stalo vidury - geltonas dubuo su obuoliais ir vynuogėmis. Grindys buvo nutiestos kilimu, paviršiuje žibėjo pabirusios aštrios šukės, ant sienos mirgėjo įrėmintos šeimos fotografijos, spėjau pamatyti berniuką su gelbėjimo ratu, rankoje laikantį tikrų tikriausią arbaletą, padariau išvadą, jog kažkur netoliese turėtų buti ir pats arbaletas. Priešais mane, prie sienos glaudėsi puikaus medžio spinta su ovaliu veidrodžiu. Ten išvydau save ir staiga mane išgąsdino mintis, jog tame veidrodyje liksiu įstrigęs amžinai ir namo grįžę šeimininkai, ir jų vaikai, ir jų vaikų vaikai matys mane tokį, koks atrodžiau kai tik įsibroviau į šiuos namus - nusikaltėlis.
Pribėgau prie draugų ir pasiūliau nešdintis. Vienas iš jų pasakė, jog, jei noriu, aš galiu išeiti ir juos palikti, bet tik visiems laikams. Pagalvojau, jog neberasiu tokių gerų draugų ir persigalvojau. Mes nusileidome laiptais į rūsį.
-Štai meškerykočiai, geresni nei tavo, Tomai. Gaudyk.
-Visą kitą galėsime parduoti turguje, -pareiškė Astijus, sunėręs rankas ant krūtinės.
-Tik ne šias puikias slides!
Rūsyje daiktų buvo begalybė ir daugiausia - visai nereikalingų, tokių kaip nuogos plastikinės lėlės be kojų, krūva panaudoto švitrinio popieriaus, sudriskusio linoleumo ritiniai, surūdiję rogių griaučiai, suskilęs unitazas, gal apie dešimt stalinių lempelių, krepšinio kamuoliai, šeši puikūs dviračiai, keistas paveikslas, vaizduojantis žiovaujantį vyrą ir dar nesuskaičiuojama galybė smulkmenų.
-O kas gi čia? -atsukęs keisto bako kamštį nustebo Astijus, -čia benzinas!