Aš –virpanti gyvybė

Mane dažnai vadina kūno siela,
Gimdau mintis ir svajones išaudžiu,
Į raumenis, į nervus aš įžėlus
O per vyzdžius aš saulėn išsilaužiu.

Esu trapi, bet be vilties nelūžtu
Ir kūne aš suku lemtingą ratą,
Ir šildausi tarsi ugninėj gūžtoj,
Prie nuodėmių ir atgailų pripratus.

Jei kūnas kartais žudomas lig kraujo,
Vis tiek aš jo palikti negalvoju,
Kasdien aš duonos riekės reikalauju,
Įveikdama ir džiaugsmą ir pavojų.

Kai mirtina liga mane suėmus
Iš kūno traukia kaip šaknis iš žemės –
Aš viltimi skrendu per gimtą kiemą,
Į atninties vilionę atsirėmus.

Ir jei nors lašą įpila į kūną
Tikrų vaistų, kas nors mane supratęs,
Tampu fėja – kaip išdidi galiūnė,
Aš vėl suku užburtą laimės ratą.