...namo ėjau su šypsena

Nemenu, kelintas tada buvo mėnesis, bet žinau, jog tai buvo praeitų metų vasara. Ech, gera, kai esi jaunas ir gali pašėliot iki pat paryčių net ir dėl menkiausios progos. Būtent tokių šėlionių ir buvo pilna visa vasarą. Berots tai buvo vienintelė tokia vasara mano gyvenime. Iš tiesų, tai jau lindo net ir per gerklę, nes nesu toks žmogus, kuriam reikia pastoviai tūsavotis. Kaip futbolo komandai reikalingi visi plius dvidešimt žaidėjų, kurių daugelis pasirodo tik treniruotėse, o rungtynėse nežaidžia, nes leidžiama pakeisti tik tris žaidėjus iš vienuolikos, taip ir aš reikalingas baliams festivaliams. Jei tūsai būtų krepšinio komanda, tai visada būčiau suolelių šildytojas arba rankšluosčių berniukas. Visos komandos juk turi tokius. Esu atsarginis. Net nežinau, kodėl mane kviečia į vakarėlius? Tikrai, dabar netgi susimąsčiau. Manau, kad dėl to, jog sugebu su visais sutarti ir gerai praleisti laiką kartu, tačiau sueigose dingsta pastaroji savybė gerai praleisti laiką, dažniausiai visą vakarą praleidžiu su ta pačia alaus skardine rankose. Meluoju, kartais skardinę pasidėdavau kur nors ant stalo, turėklo, laiptų, žolės, nusmigusio bičo nugaros, kažkur, kur tik tinkamas paviršius, nenori juk atrodyt kaip lodarius visą vakarą laikydamas ranką toje pačioje pozicijoje. Beabejo, paskui koks nors pilietis tą likusį alų pasisavindavo vos tik man spėjus nusisukti nuo jo. Ką padarysi, toks gyvenimas... Ne vieną žmogų gali suviliot neatsargiai palikta puspilnė, arba pustuščia, pinta. Tačiau ne apie alų šiandien noriu papasakot, o apie kitokias viliones. Tuo metu jau buvau virš pusės metų su savo mergina kartu, mudu du. Vasaras ji praleidžia svetur, pas tėvus, užsieny. Tad galim atminusuoti keletą mėnesius mūsų egzistencijos kaip vieno mato. Maloni mergina, tokia, kokios ieškojau, kokios man ir reikėjo. Nėra tobulų, ji irgi turi savo minusų, aš taip pat, tačiau to nesureikšminu, nes jos pros nusveria visus cons. Vienas iš neigiamų dalykų krūvelės yra tai, kad ji praktiškai niekuomet su manimi neina į jokius vakarėlius, gimtadienius. Meluoju, eina, bet labai retai. Garantuoju, kad jeigu tuo metu ji būtų buvus Lietuvoje, ji nebūtų ėjusi kartu su manim, O JUK ATEITI Į PUOTĄ SU PONIA NORĖTŲ VISI VYRIŠKOS PADERMĖS ATSTOVAI. Ne? Tai gal čia tik aš vienas toks. Pamiršau paminėt, jog į kviestinius alius mėgstu ateiti pavėlavęs. Kodėl? Todėl, kad visi tavęs laukia ir nekantrauja. Be to būna linksma žiūrėt, ką išdarinėja apšilusi liaudis. Nuo stalų jau būna visi nuėję į šokių salę, tad niekas nebemaišo man pavalgyt tiek, kiek noriu. Juk visi taip darome, bandome prisikimšti tiek, kiek eina. Mielai atiduočiau vieną iš savo inkstų, kad galėčiau padidinti skrandžio talpą. Nemeluokit, kad jūs taip nedarot, juk lietuviais esame mes gimę. Taigi, tą vakarą atėjau irgi pavėlavęs, tačiau dar nebuvo tamsu, nes vasarą ilgai saulė būna pakibusi virš žemiečių galvų. Tąkart netgi pasiskubinau atsigauti į vietą šiek tiek greičiau, nes žinojau, kad plote yra įrengta tinklinio aikštelė. Keistas aš žmogus, einu į plotus tam, kad pasportuočiau. Sunku buvo prikalbinti kažką sukurti aliansą ir pakrauti kitai komandai malkų, tačiau man pavyko. Ilgai nežaidėme, nes tądien alkoholiui buvo kažkokia akciją, tad dauguma pasirūpino tokia proga. Bežaidžiant, per tas 5 minutes prakaitavimo, priešininkų komandoje pastebėjau merginą, kurios iki tos dienos dar nebuvau matęs savo gimtojo miesto horizonte. Labai jau smalsus aš žmogus ir nusprendžiau, kad iš šio vakarėlio išeisiu susiradęs naują draugę. Nelabai man sekdavos su merginomis, nes nežinodavau, ką jom sakyt. Geriausias dalykas, ko sugebėdavau vakarėlio metu paklausti:
-heeeeeeeey, nežinot, kur čia biblioteka?
Arba
-ei, tas debilas, kur ženklą nuskynė, ne tavo brolis? Jo? Tai... mmm.. mane kviečia. iki

O po to iš gėdos save ištremdavau į vakaro šešėlius. Anyway, tą vakarą man irgi nesisekė rasti tos auksinės frazės su kuria galėčiau prieiti prie nepažįstamosios, tad tiesiog slampinėjau po didelę ploto savininko, kaltininko teritoriją visą vakarą  taip ir nesugalvodamas nieko orginalaus. Visą vakarą sekiojau jai iš paskos, neakivaizdžiai, aišku. Tai mėčiau į krepšinį kamuolį, mano nelaimei, vis prisistatydavo kokie nors tipai, kurie irgi norėdavo prisijungti prie manęs, tad tekdavo dažnai įjungti sarkazmo malūnėlį, kuris juos tiesiog nupūsdavo. Naktinio krepšinio manevras nedavė jokios naudos, nors ji buvo čia pat, už kelių metrų su kitais vaikinais. Kalbėjosi, gėrė kažkokį kokteilį, sedėjo ant kažkokio mini-mini-mini-mini piliakalnio, kuris skruzdėlėms atrodytų kaip Everestas. Esu nepataisomas optimistas, bet tąkart nusprendžiau nebegaišt savo laiko, matyt, nelemta man net jos vardo sužinot. Pradėjau planuot apie sugrįžimą namo. Visada patinka eiti iš vakaronių namo, sutemus, vingiuotais keliais, klausantis muzikos ir lip sync‘inant kiekvieną sumautą dainą. Gali būt, kad kartais netyčiom ir išsprūsta į akordą nepataikantys lyrics‘ai. Sukau ratą, kad galėčiau atsisveikinti su visais pažįstamais ir išeiti namo. Einant iš taško A į tašką B, arba nuo pripisuoklio klasioko iki apsivėmusios pažįstamos, mano kelyje pasimaišė JI. Piktu, besiteisinančiu tonu kalbėjo telefonu. Esu matęs daug LIE TO ME serijų, tad žinojau, kad kažkas negerai. Šitas dalykas, guosti žmones, man sekasi. Tad savo kelionę trumpam sustabdžiau ir palaukiau, kol ji baigs savo pokalbį. Tos moterys... Pliurpia telefonu ištisai net ir vidurnaktį... Atsibodo laukt... Kadangi stovėjom, dviese, tinklinio aikštelėj, esu įsitiknęs, jog jai mano nebyli kompanija nemaišė, nes retsykiais padarydavo su manim akių kontaktė ir tarsi sakė, kad palaukčiau, nutariau susirast tinklinio kamuolį, kuris tikrai kažkur netoliese turi būt. Vasara, geras oras, tad lauke iš kamuolio pasidaręs pagalvę nusprendė nusmigt kažkoks mažvaikis. Kamuolys skirtas ne tam, todėl atėmiau iš bejėgio menkystos Wilsoną. Tą patį Wilsoną, kurį turėjo ir Robinzonas Kruzas, o gal ne Kruzas, kažkoks ten. Nuo vaikystės mane žavėjo ir futbolas, ir krepšinis, bet pats labiau įvaldęs buvau futbolo kamuolį, tad kol ji šnekėjo, nutariau pademonstruoti, ką moku. Sekėsi neblogai iki tol, kol apsimesdamas, kad esu asas, kamuolį nuspyriau velniai žino kur. Mačiau tik galimą kryptį tamsoje. Tuo pačiu metu, kai aš atlikau savo akrobatinį 180 laipsnių spyrį, pokalbį baigė ir ji. Abu turėjome savų bėdų, tad tarsi be žodžių sutarėm apsikeisti pagalba. Psichologine, aišku. Sunkiausia būna pasakyt pirmąjį sakinį, o vėliau viskas liejasi laisviau už putojančio šampano putas. Pasirodo, kad pokalbio metu ją kankino brolis, apsimečiau, kad palaikau jos pusę, nors iš tikrųjų palaikiau jos brolį, nes jis vyresnis ir tiesiog atliko savo pareigą – rūpintis sese. Bekalbėdami apie jos šeimą, erzinantį brolį, brovėmės ir laužėmės per kaimyninius sodus ieškoti kamuoliu. Prisipažinsiu, totaliai dzin man buvo ant to kamuolio, nes tik ji viena matė, kad tai aš jį pradanginau, gali būt, kad kiti net nežino apie to kamuolio egzistavimą, tačiau paieškas tęsiau, nes man buvo malonu šnekėt su ja. Paprasta mergina iš Kauno, kuri čia atvažiuoja vasaromis pas savo močiutę ir draugę. Paprasta, bet nepaprastai graži, turiu tai pripažinti. Galiausiai po pusvalandžio ieškojimo atsidūrėmė vieno iš kaimyninių sodų kiemelio pievelėje, vieni. Aš ir ji. Dviese. Nieko aplinkui, tik sklindanti muzika. Mėnulis puikiai apšvietę ją ir man kilo didelė pagunda imti ir pabučiuoti ją. Garantuoju ir to norėjo. Per tą akimirką, kai tiesiog norėjosi, kad mūsų lūpos susilietų ir apsikeistumėmė savo seilėmis, spėjau apsvarstyti ne vieną scenarijų. Pvz., pabučiuoju ją, tačiau apie tai nieko nesakau savo draugei, nes esu kietas bičas ir žinau daug afigienų dalykų apie kūno kalbą, tad niekad neišsiduočiau apie tai. Juk mes nepasimylėjom, o pasibučiavom. Kitas variantas buvo toks, kad galbūt man taip patiks tas bučinys, kad tiesiog išsiskirsiu su savo mergina dar jai tebeesant užsienyje. Argi nejuokinga, jog tokius planus rezgiau mintyse susijusios su žmogumi, kurio visiškai nepažįstu, o prieš valandą bijojau net ir kažką pasakyt? Ne, aš ne toks. Per ilgai kovojau dėl savo merginos, todėl nenoriu to paversti niekais. Kodėl turėčiau mesti kelią dėl takelio? Neturėčiau. Ir nemečiau. Atsitokėjęs, kokias nesąmoens aš kątik čia mąsčiau, spėjau pamatyti, kaip ji kelis kart lėtai sukando savo apatinę lūpą ir keletą sekundžių stovėjo užsimerkus, o iš kojų padarė kombinaciją, kuri primena KETVERTĄ. Ne toks aš bičas, kuris greitai pasiduoda.
-einam iš čia, nerasim kamuolio, tamsu. Dar tie uodai pristojo.
Ir nuėjom. Aš besididžiuodamas savimi ir savo mergina, o ji... ji gal galvojo, koks aš debilas. Tiesą sakant – nežinau ir žinot nenoriu. Tą dieną, naktį, namo ėjau su šypsena.