Karštos piliulės

Jas ryja kasdien, o nė kiek nemažėja –
Nemyli savęs ir neapkenčia gėjų,
Nes skausmas gyvena širdy – ne muziejuj,
Net kraujas dar šiltas, jam kartais anglėja.

Jų noras pasaulį matyti dviprasmį,
O gal ir daugiau tų prasmių atsirastų?
Kai protas panaršo po jausminę esmę –,
Lyg eitum kartu su būriu pederastų.

O jis Don Kichoto šarvais apsivilkęs,
Vis kaltina žmones, jų eiseną žvalią,
Juk vyrai sugulę kaip bačkoje silkės,
Jis puola jų skirti, bet nieko negali.

Ir tenka piliulių daugybę praryti
Gražuliui pralaužiant policijos tvorą,
Kai gėjai nueina, jis guli perkritęs
Ir gaudo nešvarų nuėjusių orą.

Net Tėvas Šventasis jam rankos netiesia,
Jis sako – žmonėms atvira įvairovė.
Dangus atsikratė senovės pelėsių,
Ir artimo meile mums širdis pakrovė.