Jis buvo purvinas, bedantis ir tamsus,
Turėjo kambarį Kalniečių gatvėj
Ir vesdavos jis bobas į namus,
Visas, kurios trumpam kely tik pasitaikė.
Genadijum kadais vadino jį mama,
Žiūrėdama į kūdikį skaisčiom akelėm,
O Genka šaukia jį dabar jau buvusi žmona
Kartu su valkatomis iš visų kertelių.
Kodėl, mielasis, žmonės taip gyvena?
Man kyla klausimas ūmai:
Ką pasakytų tau vaikai,
Jei tik suvoktų savo tėvo peną?
Tu purvinas, bedantis ir tamsus,
Bare parodai savo meną...
Ar skaudą širdį tau už tuos metus,
Kuriuos kiti gražiai gyvena?
Turiu, Genadijau, šimtus tau klausimų!
Ir įdomus man tavo suvokimas.
Tik be smalsumo dar gerokai ir baugu,
Koks didelis tavoj širdy mėšlynas...
Ryte, pravėrus tau akis,
Ar tęsias ir toliau tavasis nupuolimas?
Ar tavo rytas ir tava naktis –
Tik vienas kito pratęsimas?
Genadijau, tamsuoli tu brangus,
Gyvenantis Kalniečių gatvėj,
Geriau nebesivesk tu bobų į namus,
O Bibliją bent kartą perversk!