Saulės nualinti krinta ereliai

Saulės nualinti krinta ereliai,
Sparnai ugnimi žaižaruoja nudegę.
Žemėj brangioj nepailsdami šliaužia
Tatai patriotai vėl nuožmiai kariauja.

Kraujuojančios žaizdos neturi jau galios-
Nematomą šydą apsisiautė valios.
Dvasia nenumiršta, suprask- išdidumas,
Nors imk ir išrėki:,, Brolau, tai kvailumas! „

Į medžio kamieną sparnais apsiviję
Ereliai viršūnę pasiekti mėgina.
Sutelkę aukščiausio įskiepytą ryžtą,
Nusprendžia namo be tikslų nebegrįžti.

Pro purvą, nostalgijos balą praslinkę,
Nublankę šešėliai atgimę numiršta.
Ir taip lyg Sizifas- be galo, be krašto
Vis bando ir bando... užmiršti- užkasti...