mano platūs laukai po
truputį meta spalvas ir
aš jau kartais
pėdinu punktyru
maniau bus baisiau
maniau beprasmybė
tai toks didelis ir
miręs gyvulys užgulęs
kojas iki skausmo iki
ašarų gailus ir svetimas
savo užmerktomis akimis
bjaurus savo amžinu gulėjimu
maniau manęs nepasiims
niekas kaip žadėjo ir
kad visi slaptažodžiai didžiulis
melas gyvuliui pašerti maniau
aš tokia basomis niekur
nepareisiu kad nieks man
neparodys tuščių saujų ir
nesuturės mano
noro kartotis nes tik
kartojuos ir kartojuos
kaip man lengva
be to gyvulio kaip lengva
kad jį visai numarinau bet
nemoku numarinti noro
grįžt atgal į spalvotą
vaikštynę maniau bus baisiau
šitaip pėdint maniau bet
kad šitaip
nepakeliama