Talismanas nieko jums nepadarys. Kolkas. Jis atėjo tik akimirkai. Trumpam. Iš esmės tai jį galite vadinti, kaip norite. Nes tikro vardo jis neturi. Vardas liko užkastas pilkapyje, kurio niekas dar neatrado. Todėl jis buvo vadinamas Talismanu. Nors iš tiesų egzistavo ne kaip Talismanas, o kaip bevardis. Tačiau išsiskyrė jis ne dėl to, kad buvo bevardis. Iš kitų jį labiausiai skirdavo jo trūkčiojanti kairė akis. Talismanui trūkčiodavo ne akies vokas. Ne. Jam trūkčiodavo akies baltymas. Jis tiesiog pradėdavo pulsuoti. Nežymiai, bet atidžiau įsižiūrėjus tikrai buvo galima pastebėti Talsmano pulsuojantį kairės akies baltymą.
Kartą Talismanas nusipjovė savo dešinės rankos nykštį. Nusipjovė, nes buvo labai susinervinęs. Tiesiog vieną gražų vakarą jis ėjo į mišką pasivaikščioti. Šiltuoju metų laiku Talismanas ypač mėgsta pasivaikščiojimus gamtoje. Būtų negražu nutylėti ir tai, kad Talismanas mėgsta Vienatvę. Todėl į tuos pasivaikščiojimus jis visada pasiima ją kartu su savimi. Nors Vienatvė visada per tuos pasivaikščiojimus tyli, ir kalba tik Talismanas, tačiau ji jam niekada neatsibosta. Taigi vieną tokį pasivaikščiojimą jiedu su Vienatve susėdo miške po medžiu ir klausėsi gamtos garsų. Po kurio laiko, Talismanas išsitraukė iš tašės į balsavimo kvitą susuktas virtas pupeles ir ėmė jas valgyti, po vieną dėdamasis į burną.
Grįžęs namo Talismanas pamatė, kad į dešinės rankos pirštą jam įsisiurbusi erkė. Ilgai į ją žiūrėjo, bet galiausiai nusprendė, kad būtų nesąžininga jeigu jo pirštas priklausytų dar kažkam. Visaip jis bandė ją iškrapštyti, bet erkė tik pakraipė nusuktą galvą ir toliau spardėsi nykštyje. Galiausiai jis neteko kantrybės ir pasiėmęs virtuvinį peilį nusipjovė nykštį iki pat krumplio. Kai tai padarė, Talismano nervai nurimo. Ir žiūrėdamas į kraują, besisunkiantį iš piršto ir telkšantį ant žemės, jis pagalvojo, kad gal ir negerai būti be vieno nykščio. Tada paėmė ant žemės gulintį nupjautą nykščio galą ir prisidėjo jį prie nupjautos vietos. Nykštys kaip mat priaugo, nors ir pirštas atrodė kreivas.
Nykštys Talismanui atrodė kažkoks svetimas, tarsi jis būtų būvęs visai ne jo.