Meilės gatvė, 7 namas, 9 butas

- Neik! Prašau, neišeik!
Praskleidžiau užuolaidas. Pažvelgiau laukan. Gatvė apšviesta oranžine šviesa. Pūga. Laiptai apsnigti. Turbūt šalta.
- Pasilik namie, prašau…
Man sunku, kai ji taip prašo. Jos balsas mane vėl privers likti čia. Skausmas. Tas nežmoniškas skausmas, sklindantis iš jos lūpų.
- Nepalik manęs namie vienos, neišeik…
Žodžiai, pilni skausmo ir vilties. Kodėl vienuolikos metų vaikas turi taip kentėti? Žiūriu į ją. Jos akys pilnos ašarų. Aš žinau: liksiu namie - klius ir man. Nenoriu, kad man skaudėtų. Bet sesės gaila. Nuleidžiu galvą.
- Prašau, Lukai, prašau…
Atsidustu. Einu į virtuvę. Liksiu čia. Negaliu palikti jos vienos su mama. Žinau, kad jos neapginsiu. Ir Aistė  tai žino, todėl ir nesitiki. Aš reikalingas tik paguosti. Išklausyti. Viena ji neištvers. 
Aistė įjungia televizorių. Laikinai namie bus ramu. Sustoju prie virtuvės durų, atsiremiu į staktą. Šioje šeimoje visiškas bardakas. Nieko keisto, kai mama – prostitutė… Visi šeši turim skirtingus tėvus, pamotes, brolius, seseris, galų gale ir kitus namus. Mus sieja mama ir teismo sprendimas – 15 dienų per mėnesį gyventi kartu su mama. Gal tada, kai šis sprendimas buvo priimtas, mama buvo kitokia. Aš neatsimenu, dar kūdikis buvau…
- Patrikas neateis?
Ir kaip ji gali galvoti apie kitus? Jos širdelėje daug telpa. Kai niekas ten meilės neįdeda, tai ji bent kitiems jos nori duoti. Galėčiau – kentėčiau už ją. Bet deja, tai neįmanoma…
- Patrikas? Ne, šiandien penktadienis, jie išvažiuoja gi.
Patrikas… Jo tėtis geras. Pamotė irgi. Patriką yra kas myli, o mūsų - ne. Nebent mes patys. Na, Faustą galbūt tėvai myli, bet ji maža, tik ketverių. Paaugs, ir visa meilė dings. Visada taip būna. Be to, juk ji turi vyresnę seserį, pamotės dukrą. Ne, nebus ji mylima ilgai…
- Lukai, ateik čia. Būk geras…
Aistė verks. Jai toks gyvenimas per sunkus. Einu pas ją, neturiu kito pasirinkimo. Jos balsas smogia man į širdį.
- Kiek valandų?
Ji dreba. Atsisėdu šalia.
- Aiste, išjunk televizorių…
Ir nedrebėk, neverk, tai nepadės. Visiška tyla. Kūkčiojimas. Maža mergytė verkia. Apkabinu ją stipriai stipriai, noriu, kad žinotų - brolis šalia. Žinau, tuoj devynios, tuoj grįš mama. Vėl bus tas pats - muš. Už ką? Už tai, kad esi. Jai nereikia mūsų.