čiučiu

tarp toli išsimėčiusių sodybų
kalnuose į kuriuos žiūri pro langą
vaikšto už nugaros katinas
garsiai girgždančiom grindim

tyčia neatsisuku nes galvoju tu
galvoju tu ir tyčia neatsisuku
kad pavirpėtum dar pas mane

o po to netyčia jau einam šaltinio
surasti visai tokį baltą namūkštį
kurio rūsyje ping pongas oranžiniu kam
ir tik tenai galima užeit
nes durys virš žemės užkaltos

nedaug mum užteko viens kitą palipom
statinius kojų dėlioję kaip virvę
užtraukiančia mus pro langelį

ir radom paslėptą apleistą mokyklą
mini vargonus joje
knygų 100 metų dulkių kreidos
daug daug slibino vieną
klasę į kurią sutilpo visa

filmavom oratorius-mus-uoliukus
ir vartėm visus
piešinėlius ant sienų

kai manęs nematei
grodama sau ir ne sau
palėpėj praėjęs keletą šmėklų 
įmetęs akį į kamerą
kamerą į akies anatomiją
sakiau kad balsu tau patiks
ten toks kietas kadras
kad mane pabučiuotum
ir tai po dienos padarei

o temstant raudonoms
prižvakinom užuolaidas
apelsino žievėj
mergaitės ant kurių akvarėle išlaižėm kraujuko tris čiakras
ir kalėdų bombonų žaisliukais atspindėjom visą visatą
prigrotą langinių
kreidotų spalvučių
bažnyčios medinės virš rodyklių klavišų
sudaužto pečiaus
ženkliuko
mūsų megztinių žemėlapyje
sukabintų tarytum geldučių
čiu čiu čiu čiu

ir vidurnakčiu
išeinant
pasiėmėm kartu juodą katiną
tolom visaip į reljefą
maigydami delnus
kaip miego džiaugsmelį batutą
du prisimaginę kankorėžiai