Raudona suknelė

raudona suknelė – šviesiom svajom siūta,
raudoni bateliai –  džiugi dovana;
tu – tikra princesė, pasakos mergaitė,
lūkesčiu švytėjai, stebuklo laukdama...

raudoni bateliai tarp grėsmingų batų,
kur jūs veda rankos, turinčios mylėt?
toks spalvų kontrastas ir baugus diskantas,
už ką  mažą širdį turi taip sopėt?

raudona suknelė – dar tokia mažytė,
į kokį pasaulį šiandien tu bėgi?..
ir kojytės mažos, raudonais bateliais,
kur tave nuves jos?.. šalia ko eini?..

šalia to, kurs garsiai, šalia to, kurs bjauriai...
„o kai aš užaugsiu – ir mane taip pat? “...
ar tave apsaugos tokios šiurkščios rankos?
ir nuo ko jos saugos?..
                                  jei kitų nebus...

...
raudoni bateliai pilkam  kambarėly,
svetima ir šalta, – čia nėra spalvų...
ar tebesapnuojat žydrą jūros mėlį,
kad jūs greitai bėgat žėrinčiu smėliu?..

kad surado princas, kad nebuvo purvo,
kad nebuvo baimės sielos nekaltos...
raudonai žydėjo tau erškėčio krūmas,
klojo tavo kelią žiedlapiais rausvais...

2014-05-26