Laiškanešys Baba

Gaudom babaušiuką.

Lyg viesulas praskriejęs uolų viršūnėmis ir nusileidęs gražioje papėdėje kalnų ožys sustoje.
-Štai čia, štai čia yra landa į babaušiuko urvą. Jei aš nepavėlavau, tai jis tikrai išlys pro šią olą.
- bet tigi čia nieko nėra, - nedrąsiai paprieštaravo Baba. - Tai kaip jisai gali išlįsti?
- Va matai tą akmenį. Po juo ir yra landa. Pasislėpk už jo. Kai tik šitas nedorėlis išlįs, užversk juo olą, o visą kitą palik man. - ramiai pasakė ožys.
Vos tik nykštukas spėjo pasislėpti, kai netikėtai akmuo sukrutėjo, pakilo į viršų ir iš po jo išlindo Toras. Patenkintas jis strygtelėjo iš urvo ant žemės.
-Cha cha cha, kaip aš tą nykštuką apgavau. Dabar greičiau pas tą mergaitę ir aš pasiimsiu visus jos žaislus, kurių jinai nesusitvarkė. - linksmai sušuko Toras.
Bet čia jau nesusiturėjo Baba. Jis greitai užšoko ant akmens ir kad susšuks:
-atiduok man laišką, nenaudėli tu.
-O ką gi tu man padarysi, ką? - paklausė Toras ir erzindamas nykštuką pamojavo laišku aukštai iškėlęs rankoje. - Be be be ...
Babaušiukas užsižaidęs su nykštuku nepastebėjo kaip jam už nugaros atsistojo kalnų ožys.
-Sveikas, Torai, - ramiai pratarė jis. -Ar atsimeni, kaip iš mano ožiukų tu atėmei visus žaisliukus, o paskui juos sulaužei?
Babaušiukas iš baimės visas išbalo, jo kojos pradėjo virpėti, o akys ieškojo kelio, kuriuo galėtų pasprukti. Bet panašu, kad šį kartą jam to padaryti nepavyks.
-Na ką, pajodinėsim? - lyg tarpkitko paklausė ožys, ir savo ragais užkabino babaušiuką už kelnių ir švystelėjo į orą.
Iš baimės Toras išmetė laišką. Baba jį vikriai sugavo. O kalnų ožys vėl pagavo besileidžiantį babaušiuką ir vėl švystelėjo į orą.
-Užmesiu tave štai ant to medžio šakos, ir galėsi sau kabėti. O kabėdamas turėsi daug laiko apmąstyti, ar gerai darai atiminėdamas iš vaikų žaisliukus ir juos laužydamas. - piktai kalbėjo kalnų ožys.
Nykštukas Baba nelaukė, kuom viskas baigsis. Jis skubėjo prie senojo ąžuolo.