afterall

„Stebuklų nėra“, - sumurmėjo Jis, užsirūkęs nematomą cigaretę (jos iš tikrųjų baigėsi dar vakar vakare). „Nėra, nes viskas,
ką mačiau per pastaruosius 3 mėnesius buvo taip pilka ir banalu. Ir jei kas nors ir galėjo įsikišti ir sudarkyti šias
rūtinos pelkėse įklimpusias dienas, tai tik stebuklas. O jo nebuvo. Ir neverta dėl to sielotis, juk ir taip žinojai, kad
jų nėra. „

Po to pokalbio su Ja... ant LeBreton ir dar kažin kokios gatvės kampo, pučiant žvarbiam lapkričio vėjui, kai kiekvienas
praeivis jautėsi įpareigotas pažvelgti Jam į akis, nužiūrėti Ją ir suklusti, tikintis nugirsti nors dalį jų pokalbio.
Po to pokalbio tik juodas katinas, sedėjęs ant laiptų prie banko, težinojo, ką reiškia debėsų raštas danguje. O Jis nebežinojo,
nes jų net nematė. Nepakeldamas galvos jis nuėjo iki aikštės, už italų kavinės pasuko į kiemą, kurio tolimajam kampe bolavo
durys. Pakilo laiptais, kažkur sąmonės gilumoje pastebėjęs, kad juodas katinas kažkokiu būdu jau sėdi čia, antrame aukšte,
ant palangės. Trumpam stabtelėjo, pasiekęs kopėčias, vedančias į stogą. Flegmatiškai atsigręžė į langą, pro kurį brovėsi
besileidžiančios saulės spinduliai. Pastovėjo taip kelias akimirkas, tarsi dėstytojas, aiškinęs naują temą ir staiga sustojęs
tam, kad sugalvotų kokį taiklų pavyzdį. Vėliau, staiga atsipeikėjęs, beveik skubėdamas užsiropštė į viršų. Priėjo prie stogo
krašto. Kažkur visai šalia ūžė miestas. Sukarksėjo varna. Jis nusiėmė akinius, įsidėjo juos į švarko kišenę. Ir žengė į orą,
skiriantį Jį nuo skylėto kiemo asfalto...

Katinas lakė vandenį iš balos prie pat Jo kojų. „Reikia nusipirkti tų sumautų cizų“, - pagalvojo Jis. Ir nusišypsojo. Nes
stebuklų nebūna.

2010-10-24