Atsilošiu pavargusiu kūnu traukinio suole, atsiversdamas seno surišimo
rankraštį. Priešais mane sėdi daili, tamsiaplaukė, mėlynakė mergina, ran-
kose laikydama bloknotą. Visą kelionę ji tapo mane ir rašydamas apie ją-
aš tai žinau. Pažvelgiu jai į akis ir matau, kad ir ji tai žino. Ji šypteli. Mintys
apie ją liejasi ant pilkšvo popieriaus tarsi karčios likimo ašaros... įsigeria
giliai į jo audinį.. ir žodžiai išblanksta, išsiliedami į tamsią, drumzliną befor-
mę dėmę, pallikdami apie save tik abstraktų prisiminimų pėdsaką purvino
atspaudo pavidalu. Pavadinčiau ją pasaka, bet ji pernelyg tobula kad tokia
būtų.. (deja?)..