Aš – žmogaus imitacija

Aš toks seklus, išsivyniojęs,
Kaip lapas popieriaus ant tako –
Toks suteptas, ramus, bekojis,
Ir nepamatęs, ir apakęs.

Žiūriu dangun – į saulę traukia,
Naktim žvaigždėti toliai spindi,
Dar nutupia ant manęs jaukios
Paukštytės išsikrėsti glindų.

Praeidami mane vis stumdo,
Iš apačios žolelės duria,
Ir sukelia many pagundą
Pavirsti į laivelio burę.

Tada su vėjais skrisčiau tolin,
Pažinčiau audrų verksmą klaikų,
Ir atsitrenkęs kur į molą
Ant kranto atsigulčiau taikiai.

Išdžiūvęs plevėsuočiau baltas,
Traškėdamas su vėjo šuorais,
Lyg gimęs kūdikis nekaltas
Be džiaugsmo, be mažiausių norų.

Kažkas pririštų karvę žalą –
Ji vaikščiotų ir šlemštų žolę,
Ant manęs mėšlą ji išvalo,
Aš nebūtin gūdžion prapuolu.

Paskui sliekai iš žemės renkas
Ir mėšliną mane sugraužia.
O šventei didelei, garbingai
Vaikėzai čia užkurtų laužą.

Ir nebeliko manęs balto
Ir išvargtų svajonių mano –
Pamirš mane kaip tėvus baltų,
Kurie pajūryje gyveno.