Aš – krizė

Ji mano rankoj ištiestoj į tolį
Ir kraujuje per gyslas nusidriekus,
Lyg nuskriausta ir nurengta gražuolė,
Kur gatvėje kaip mažas vaikas rėkia.

Neberandu susilietimo tikro
Su šiluma žmonių ir meile savo,
Šviesi viltis neišsakytai vikriai
Prasmego  jau, mane aštriai apgavus.

Liečiu ranka prasmės beprasmį gylį
Kur nunešė aistra, uždegus ugnį,
Bet toj liepsnoj širdis nebesušilo,
Aš nukritau ant savo skausmo dugno.

Krantai aukšti, statumas kyla šuoliais –
Išlipt ne man, neskrisiu jau padangėm –
Nurimsiu čia, tuštybėn atsikolus,
Prieš amžinybę savo nusirengus.