Oho, kokia pasakėčia, drauge. Šiaip ar taip, tikrai geriau nei tie bandymai spausti iš savęs kritiką.
Beje, patarčiau tau pabandyti kurti pasakas. Sodri ekspresyvi kalba, visai neblogai skaitosi.
visas menas yra dirbtinis, nes yra sukurtas žmogaus, o ne užaugęs ant medžio
---------------------
Va, Lionia, čia aš sutinku, kad mes - tikri.
Gerai, aš tau pacituosiu ką regiu, tik tu nebėk skųstis ir nepyk, gerai?
Sėdi sau mano Lionios personažas ant kandaus liežuvio plotmės (na, gali čia būti mano pvz., tiek to), nervinasi, nervinasi ir... nušvinta jam mintis: juk ji yra gera, nieko pikto man nelinki. Anam net bamba ima virpėti, nes Dievulis susodina visas pasaulio dvasias ir dvaseles, kad jį padarytų tobulą. Tos verpia, kniukši... ir ima skleistis, lyg kokia raudonoji gėlelė, Dvasingumas. Nes jis kuria pypkę, burum burum... dūmų kamuoliai užtemdo jo gražius ketinimus ir jis ima, jenau jenau! Meluoti. Nors nebuvo niekada melagis, tiesiog tie dūmai jam temdo akinių stiklus (įsivaizduoju herojų su akiniais, juk juos užsidedame visi, nu nors vieną kartą gyvenime, neapkaltinsite manęs, kad taip nėra), jis tiek prisimeluoja, kad jam jau net vemti norisi, vos laikosi, bijo priteršti plotmę - platformą (pala, gal tai yra Nacionalinė nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma?), nutaria sėsti į bet kokį trandaletą, šiuo atveju traukinį, ir dingti visam iš Lietuvos, nes nebetiki nei vienu politiku (čia jau mūsų nuomonės baisiai sutampa, tik aš... neturiu ,,platformų'', o kaip basa nueisi, jei dar net ir traukinio bilietui nesukrapštai?), santvarka ir net žmona (manau herojus yra vedęs), kuri vis staugia: parnešk pinigų! Susinervina, ima ger1 dozę karčiosios ir... šoka į traukinuką. Ten tuoj užstoja krūtine jam kelią konduktorė:
- Vetland tai Vetland, bet biliečiuką.. prašom atkišt! A jei ne, dusk Lietuvoj.
Nusišypso herojus krūtiningai moteriškei, kur jau nesišypsosi, kai vien kulokai - pora kilogramų, ūgis - du metrai be kalo, dės juk lyg nuo viškų, neišimsi.
- Gal susitarsiiiim... - mykia.
Konduktorė supranta jo nedalią, o kai jai atkiša Europos valiuta užmuštą lito vargą, net kėdę tabūre padeda ir arbatos, ''vtariako'', atneša.
Bilda sau herojus link pasienio, paskui ir per sieną jau nučiukuoja. Šypsosi: ten - pieno upės plauks, medaus ežerai liūlės...
Kuria, buria... buria kuria...
Atsibunda. Suskilusi gelda ir marių krantas.
- Ale graži tu, rupke Lietuva, kokio velnio aš ten jojausi į tą Vetlandiją, kai mano Anna_ Brydė - šalia.
Drauge Ana, literatūra ne degtinė, ji neturi teikti džiaugsmo. Ir ji ne lempa, kad šviestų. Maža to, ji ne meilužis ir ne meilužė, kad būtų jausminga. Dirbtina? Be abejo, drauge: visas menas yra dirbtinis, nes yra sukurtas žmogaus, o ne užaugęs ant medžio. Slogu? Turbūt koks 90 proc. didžiojo meno yra totalios nevilties išraiška.
Žodžiu, prašiau tavęs bent minimalios teksto analizės, o tu eilinį sykį pradėjau tauzyti apie save, apie savo skonį... Tu bent jau gali pasakyti apie ką šis tekstas?
Kaip bebūtų, ateik kada tik tau norisi, drauge, ir komentuok kaip tik tau išeina.
Aš nekeršiju, aš tik sakau, kad nieko vertas. Kūriniui - nepakeršysi juk, o autorius man nėra svarbus, kad aš jam gelčiau. Tavo kūryba kaip ir tau mano, bet tai nieko nekeičia, man nepatinka, ji - slogi, nėra joje jokios šviesos, jausmo, dirbtinai sumontuota padanga ir dar be protektorių.
Bet, jei ji tau duoda džiaugsmo, aš daugiau niekada neateisiu ir tikrai nepasakysiu nieko blogo, nei gero.
Taigi atleisk, skaityk, kad manęs nei po vienu tamstos kūriniu... nebuvo.
Drauge Ana, nebūk apgailėtina. Jei nori keršyti, tai keršyk adekvačiai - pakomentuok ką nors, nurodyk silpnas vietas ir pan. O dabar elgiesi kaip draugas Punktyras, o juk jis tavo priešas Nr.2. Po manęs, taip sakant.