Piligrimas ir našlaitė

Trakte kalbės
žara vakarė
iškankintoms sieloms...
Vienai - keliaujančiai
atsižadėt saves,
visatos skausmą rašant
į raudų sieną atsirėmti.
Kitai - sustingusiai nuo netekčių
negalinčiai
per tyrą savo skausmą
nei žingsnelio žengti.

Te neužtvenks
žibuoklių džiugesio
malda -
it kraitis skrynioje
pilna sotumo
gylybės ir paradų,
pati save užvaldžius karalienė
palaimintos ramybės
rūmuose -
rėmeliuose ant sienos
širdį atidariusi.,, Motule!  Kur tu?!
Švelnumo žodžių pasiilgau
Malda - stovėti liepė
ir laukti čia,
ir mokytis skriaudas iškęsti;
nuo darganos iš svetimų šalių
basą širdužę gelia...
Liūdžiu be rimo - be tėvelio,
be ritmų - brolių
lyg pamesta, išduota
čia- kryžkelėje stoviu „,, Dangaus tu - trupinėli
žemėn kritęs,
vaikeli eik su juo.
Padėk suklumpančiam pakilti
kol pasirems lazda
išmintimi gumbuota
ir vedančia tolyn,
kad dar iki mirties
surinkt eiles suspėtumėt,
visas kurios pasauliui
dainomis nevirtę.

Nebepraeikite
nepasisveikinę -
tiltų griovėjai tylūs -
nors ir suskeldėjo dangus,
o pasistenkite atspėti
viens kito žaibų kelią
kur kirčiai krito  visą naktį
kad kitoj upės pusėje
jau niekas nebelaukia,
o griaunant tiltus
išgujama vienatvė „.