Žydroji lagūna

Rami vasaros naktis, tačiau negalėdama užmigti išeinu į tamsą. Jaučiu gaivius pietryčių vėjo gūsius, kuždančius tai, ko nesuprantu. Girdžiu medžių ošimą. Ir tik vėjas supranta jų šlamesį. Drėgnoje nakties žolėje svirpia žiogai, o viršum tamsios žemės išsisklaidę debesys atveria žvaigždėtą dangaus skliautą: dabar pilnaties Mėnulis nesijaučia toks vienišas. Visa tai ramina, bent trumpam pamirštu liūdesį ir baimes. Jaučiuosi laisva, nevaržoma...
  Trumpą ramybės pojūtį nutraukia tamsūs praeities šešėliai, šmėkščiojantys mano mintyse. Nužvelgiu  kiemą, kuriame stoviu. Jame pralėkė daugybė pašėlusių vasarų, begalė brangių, deja, nesugrąžinamų akimirkų. Man liko tik šukės tų brangių prisiminimų, kurių ilgesys privertė sugrįžti į šį kampelį.

*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-

  Pabundu, kai saulės spinduliai maloniai kutena veidą ir skverbiasi pro  sulipusias blakstienas. Užkaičiu virdulį, padengtą storu rūdžių sluoksniu ir stebiu, kaip karšti garai veržiasi aukštyn.
  Virdulys sušnypščia, tačiau neskubu jo nukelti nuo senamadiškos viryklės. Stebiu kylančius garus. Mąstau, ką jaučia amžinybėje paklydusios sielos. Ar atranda saugų prieglobstį, ar prisimena vėją ir veidus... Ar galvoja apie gyvenimą, nutrūkusį akimirksniu... Galbūt jos blaškosi, nenurimsta kaip lengvi garai. Lengvi skristi, pernelyg  lengvi sustoti, nurimti...
  Painų minčių srautą nutraukia netikėtas skambutis į duris. Keista, niekas nematė, kad atvažiavau, buvo naktis. Atidarau medines duris. Priešais stypso aukštas siluetas. Nematau žmogaus veido, nes ryškūs saulės spinduliai krinta į akis.
- Sveika, buvau netoliese, todėl užsukau, - vyro balsas kimus, tačiau sodrus ir švelnus. Visur jį atpažinčiau. Tai Tomas. Vyras prieina arčiau. Tamsūs rudi plaukai, pilkos akys, išraiškingi veido bruožai ir plonas randelis ties smilkiniu. Tai tikrai Tomas - prisiminimas tų laikų, kai laksčiau begalinėse pievose, o virš manęs švytėjo raudonas vasaros dangus. Tai buvo prieš keletą metų. Tomas ir Gretė... Geriausi draugai, be kurių pasaulis sustoja, nublanksta. Viskas pasikeitė mirus Gretei. Pamenu tą nelemtą liepos naktį, kai suskambo telefonas ir šiurkštus moteriškas balsas pranešė apie Gretę, plūduriuojančią viešbučio vonioje. Negaliu užmiršti Tomo, bejėgiškai sukniubusio šalia sustingusio kūno. Neradome nieko, kas galėtų paaiškinti Gretės pasirinkimą pasitraukti... Tomas be galo ją mylėjo. Tiesa, jiedu dažnai pykdavosi, bet visada susitaikydavo. Vis kartodavo, kad pykstasi, nes nori valdyti vienas kito gyvenimus ir jausmus. Jie manė, kad niekas negali suprasti, to artimo ryšio, susiejusio jų gyvenimus, todėl po šio įvykio atitolau nuo Tomo, žmogaus, buvusio šalia nuo stebuklingos vaikystės iki audringos paauglystės. Galiausiai nutraukėm bet kokį įmanomą ryšį: Tomas išvyko į Šveicariją. Nežinojau, kaip  susiklostė tolimesnis jo gyvenimas.
  Bet dabar jis čia, kuo ramiausiai stovi prie durų ir šypsosi.
- Tomai! - apkabinu atvykėlį. Jaučiuosi lyg vaikas, tikintis stebuklais ir pasakomis. Seniai taip nesijaučiau.
- Nagi, Aiste, įsileisk, o gal išvarysi? - Tomas dar plačiau išsiviepia, todėl sutrikusi pasitraukiu nuo durų.

*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-
  Sėdime erdvioje vasarnamio terasoje, kurioje kadaise žydėjo gėlės, atrodo, dar dabar užuodžiu kvapnų jų aromatą... Balti debesys plaukia ryškiu dangumi. Kažkur toli gaudžia motociklo variklis. Atrodo, tik vakar sėdau ant žvilgančio seno draugužio Edo motociklo. Galiausiai girdėjau vien variklio riaumojimą ir užuodžiau odinės Edgaro stiukės kvapą.
Mėgau važiuoti, nes tikėjausi atrasianti rojų. Dabar pavargau jo ieškoti Žemėje. Naktinis dangus nieko nebereiškia, o į tamsą nugrimzdo visos viltys... Noriu važiuoti pirmyn, bet vis sugrįžtu atgal, o tai be galo vargina.
-Aiste, ar girdėjai, ką sakiau? –Tomas žaidžia žiebtuvėliu.
- Ne, atleisk. - suprantu, kad mano balsas nuskambėjo irzlokai, todėl išspaudžiu grimasą, primenančią šypseną.
- Ar mano gitara vis dar čia?
- Taip, viskas kaip anksčiau, tik tu nebegroji, –Tomas nieko neatsako, bet pakilęs nuo stalo grįžta nešinas senąja gitara.
Anksčiau Tomas grojo vienoje grupėje, todėl dažnai girdėjau jo balsą ir dainas. Dainas apie tamsos pasaulį, naktinius košmarus, meilę, linksmybes ir neviltį po jų...

  Vieną atostogų,, Žydrojoje lagūnoje“ naktį siautė smarki audra.,, Žydrąja lagūna“ vadinome apylinkes, kuriose stovi mano tetos vasarnamis. Kartais atvažiuodavom ten per atostogas.,, Žydroji lagūna‘‘ mūsų trijų sugalvotas pavadinimas. Nenorėjome dalytis šia vietele, nes ji priklausė tik mums. Ten visados atrasdavom saugų prieglobstį, siunčiantį margus ir ramius sapnus. Vieną kartą Gretė pasiūlė sugalvoti tai vietelei pavadinimą. Netoli mūsų vasarnamio seniau stovejo miela kavinukė. Desertas, kuriuo dažnai ten mėgavomės vadinosi,, Lagoon‘‘, todėl Gretė pasiūlė pavadinti šią vietą lagūna. Tomas sakė, kad to nepakanka, reikia pridėti dar ką nors, todėl,, Žydroji lagūna“ skambėjo patraukliau. Žydra spalva simbolizuoja platumas ir tolius. Ji reiškia amžinybę,  ramybę ir mistiškumą. Tai dieviška spalva. Be to, pavadinimas gražiai skambėjo, todėl nuo tada šis kampelis, mūsų vadinamas,, Žydrąja lagūna“, tapo sielos prieglobsčiu.
  Taigi tą audringą naktį sutikome vėtrą pajūryje.  Permirkę nuo smarkaus lietaus bėgome šlapiais keliais: skubėjome namo. Vėjas lyg pakvaišęs bastėsi po vienišus kiemus ir tuščias gatves. Jis draskė gležnus medžių lapus ir mažesnius medžius. Žaibai skrodė tamsų dangų. Automobilių signalizacijos, įsijungiančios nuo griausmų iš dangaus, ir vėjo kauksmas... Taip prisimenu tą naktį. Atrodė, jog pasaulyje aplink mus įsivyravo chaosas, bet juokėmės ir šokome lietuje. O tai menas. Menas mylėti ir jaustis mylimai, priklausyti trumpam prisiminimui, prilygstančiam akimirkai. Išgirdau, kaip Gretė suriko, kad grįšim į,, Žydrąją lagūną“ kiekvieną vasarą. Visada tikėjau jos žodžiais. Tik tąkart ji melavo, nes daugiau niekuomet negrįžo. Nuo tada pradėjau galvoti, kad žmonės silpni, negali pakeisti likimo. Jiems nepriklauso niekas, deja, silpnas kūnas trokšta visko, bando eiti prieš vėją, priešinasi iki pat mirties, bet vis vien praranda tai, ką visada brangino. Siela. Ji vienintelis turtas. Daugiau mums niekas nepriklauso. Viskas tik iliuzija...
  Vėl grįžtu į audringąją naktį. Iš naujo ją išgyvenu. Įbėgęs į namelio vidų Edas užkūrė židinį ir permirkę susėdome ant minkštų krėslų, aptrauktų tamsiai mėlynu  veliūru. Stebėjome, kaip ugnis laižo malkas. Ilgainiui lieka tik pelenai... Po keletos minučių tylos Tomas atsinešė gitarą, gulėjusią šalia senų vaizdajuosčių krūvos. Pagrojo keletą savos kūrybos dainų. Jo balsas ir dainų žodžiai išlaisvino mano vaizduotę, jaučiausi kaip niekada anksčiau. Mėgome pankroką, bliuzą ir rokenrolą. Tai buvo mūsų muzika. Kaip ir nepastovus gyvenimas. Dūmuose skendinčios patalpos, seni treileriai. Tai lyg seniai pamirštas gyvenimo būdas.

*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-
  Garsiai nuskamba pirmieji ligi šiol negirdėtos dainos akordai ir Tomas tyliai uždainuoja:

              *********

Ta pati vieta. Tik dabar sumautai jaučiuosi monstrų ir demonų  pasaulyje.
Žinau, kad vėl ir vėl sutiksiu tave.
Galbūt kitame laike ar kitoje erdveje.

Piktos mintys užvaldė mane, nes jau  žinau, kad įstrigau  Žemėje.
Po velnių, degu karštose pragaro ugnies liepsnose.

Primink, kaip juoktis ir pamiršti visas neįtikimas tiesas.
Nors ne. Geriau išmokyk iš naujo šių pamirštų dalykų mane.
Žinau, kad esi viena žvaigždžių tamsiame nakties danguje.
Ar ten lauki manęs? Nes jei ne, geriau liksiu čia.



Piktos mintys užvaldė mane, nes jau  žinau, kad pragaras Žemėje.
Po velnių degu karštose pragaro ugnies liepsnose.

Su nekantrumu laukiu žvaigždėtų nakčių, nes ryškiai  matau vietą, kurioje esi tu.
Kartais viliuos, kad nukrisi žemyn iš dangaus lyg viltis.
Pažadu, suprasiu, kad tai tu.


Piktos mintys užvaldė mane, nes jau  žinau, kad įstrigau  Žemėje.
Po velnių degu karštose pragaro ugnies liepsnose.

*********

  Stoja nejauki tyla. Baigęs dainą Tomas įsistebeilija į vaikų būrelį, bėgantį jūros link.
- Ar tu tai parašei? Nesu girdėjusi dainos anksčiau, –Tomas linkteli, bet nė nepažvelgia mano pusėn.
- Ji apie Gretę?
- Apie gyvenimą... - draugas nuklydo tolyn, bet aš norėjau atsiverti. Pasilgau nuoširdžių pašnekesių, pasilgau praeities.
- Ar tiki, kad egzistoja rojus, Tomai? – kvaila, jei tikėjausi, kad šis klausimas mus suartins ar užpildys kelerius metus trukusią tuštumą.
- Taip, bet tokie kaip mes negreit jį pasieksime. Į rojų keliauja tik nušvitusios sielos, nugalėjuosios kūną, atlikusios tai, dėl ko buvo sutvertos. Netikiu, kad Gretė pateko į rojų. Žinau, kad ji tarp mūsų. Kitame kūne, kitoje vietoje. Jau visai ne tokia, kokią pažinojome. Ji grįžo, grįšime ir mes. Gal jei pasiseks, kada nors dingsime iš čia. Ar prisimeni Roką? Turėjo neeilinių gabumų įsivelti į muštynes ir atsidurti netinkamoje vietoje netinkamu metu, –Tomo balsas skamba keistai. Dirbtinai. Lyg kito žmogaus.
- Tą apsirūkiusį vyruką iš muzikinės parduotuvės,  kurioje dirbo Edas? – žvelgiu liūdnomis akimis, bet, regis, Tomui nė motais.
- Taip. Rokas yra pasakęs:,, Žemė – tai apgaulinga vieta. Reikia tausoti ją ir jos išteklius, nes daugelis iš mūsų vėl ir vėl sugrįš atgal. Patys kuriame šį pasaulį. “ Dabar suprantu, apie ką jis kalbėjo.
- Ir tiki tuo?
-Ne, po velnių. Galvoju, kad tai visiška nesąmonė, skiedalai. Tik prisiminiau Roką ir jo žodžius.
- O aš tikiu. Kad visi susitiksim rojuj. Ir šie žodžiai, manau, teisingi, – šypteliu, bet nesijaučiu gerai, pasiduodu melancholiškoms mintims. Dažnai taip nutinka. Ypač kai per daug galvoju apie gyvenimą.
- Taip, tikriausiai. Gali galvot ką nori, – pakilęs nuo kėdės Tomas iškelia ranką ir pamoja man eiti jūros link.
  Susikibę už rankų iš lėto einame pušų spygliais nubarstytu taku. Aplink aidi daugybė garsų, bet visi jie lyg debesys plaukia pro mus. Girdžiu tik jūros šniokštimą.  Netoliese verkia mažas berniukas. Jis tiesia rankas aukštyn. Į spalvingus helinius balionėlius, palengva kylančius į dangaus aukštybes. Mažylio motina ragina eiti toliau...
  Sėdim ant saulės įkaitinto smėlio, netoli uosto. Per atostogas,, Žydrojoje lagūnoje“ dažnai čia ateidavom.  Vieną karštą vidurvasarį ilsėjomės mano tetos vasarnamyje. Tai buvo pati nuostabiausia ir įsimintiniausia vasara. Smėlėti jūros krantai, nusėti kriauklėmis, ir didingi laivai, skrodžiantys jūros horizontą, mane nukeldavo į kitą vietą, kurioje neegzistavo laikas, o mintys plaukė lyg balti debesų pavidalai. Dabar atrodo,  kad tai sapnas, trukęs keletą nutrūktgalviškų savaičių. Tuomet iš tiesų supratau, ką reiškia branginti gyvenimą. Jaučiau, kad manyje slypi nepažabota siela ir tvirtai tikėjau, kad niekas negali to pakeisti...

*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-

  Praslinko kelios apatiškos dienos, kai jaučiau vien panieką ir tuštybę. Nenorėjau taip jaustis, nors.... Galbūt nenorėjau jausti nieko daugiau. Troškau išnykti, išvažiuoti kuo toliau nuo Tomo, pamiršti,, Žydrąją lagūną“. Nesuprantu, kas dėjosi mano mintyse. Atrodė, kad tai ne aš. Blogiausia, kad mėgavausi šia būsena. Tomas jautė, jog man ne viskas gerai, bet nieko nedarė, kad ką nors pakeistų. Tik susikrovė daiktus ir išeidamas pro duris šūktelėjo, kad išvžiuoja. Jis visuomet taip darydavo: dingdavo, kai norėdavo ką nors nutraukti. Nežinau, ko tikėjosi prieš atvažiudamas čia, bet akivaizdu, kad nerado. Žinau viena - ieškojo ne manęs. Tomas tik mėgino susigrąžinti praeitį, bet jis žmogus. Žmonės silpni, o praeitis nesugrąžinama...
  Stoviu prie atvirų vartų ir stebiu, kaip Tomo automobilis pranyksta už pirmojo posūkio. Aplinką gaubia ramybė ir vakaro vėsa, o gyvenimą suvokiu lyg trumpametražį filmą. Lieka tik akimirkos ir nuotrupos seniai patirtų išgyvenimų.

*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-*-

  Akyse mirga scena iš mano istorijos, kai verkiau, nes žinojau, kad senasis Tomas niekada nebegrįš atgal... Dabar,, Žydroji lagūna“ tik senas vasarnamis, su pilkomis sienomis ir dulkėtomis lentynomis. Ten nyku ir tamsu, bet kadaise žydėjo gėlės iš rojaus sodų. Iki rojaus trūko tiek nedaug. Vis dėlto tai tebuvo iliuzija...