/

O jei ir to nelieka, tik nieko,
sklindantis iš tavo veido,
Ir lietūs lyjantys, žodžius išplaunantys.
Iš tavo kambario pro langą
sklindantys garai, ant stogo lipantys
Ir bėgantys molinėm čerpėmis,
Tada išnykstantys.

Dabar aš tavo seismografas,
esu čia tam, kad užrašyčiau
kiekvieną tavo. Įkvėpei.
O tu trauki tą orą, kad rodos
žibintai užges.

Sakai priglausk prie žemės ausį,
Ar girdi? Ateina karas,
O šitiek daug rašyti liko.
Tik nežinau ką tau atsakyt,
Aš fiksuoju.
------------------------------------
Patogu, mes sėdim virtuvėj
ir žiūrim, kaip žmonės
filmus kūrena. Už sienos
sukasi Frahm‘as Nils‘as,
taip leidžiam vakarui įsipinti į plaukus,
kuriuose jau ir taip slepiam gegužę.

Tai yra teorija apie viską,
nuo to laiko, kai keliai užaugo
baltais dobilėliais
ir išmokome gerti arbatą.
Iki dabar, kai viskas kas liko
tai rankraštis
tuščias.