Kaip mes žaidėme revoliuciją

Kiauliaganys Š, vaikydamas savo rubuiles, pajautė kažkokį keistą sopulį krūtinėje. Š pagalvojo, kad greičiausiai tai jo nešvari sąžinė, todėl nusprendė Šventadienį nueiti į bažnyčią. Rytojaus dieną jis, kaip ir pridera tikram krikščioniui, atliko išpažintį ir priimė komuniją, manydamas, kad šios ceremonijos apvalys jo dūšią.  Tačiau vos išėjęs iš bažnyčios Š vis tiek pasijautė kiauliškai. Negana to ir naktį niekaip akių nesumerkė. Galbūt jį apsėdo kokie nors demonai? Ryte jis pasikvietė kleboną, kad šis išvaikytų visus pinčiukus iš jo namų. Šventasis Tėvas, už nemažą kapšą auksinių, sutiko ir popiet apsilankė Nuolankiausiojo namuose. Klebonas pavaikščiojo po kiauliaganio namus, apsižiūrėjo ir pasakė, kad jokios blogio energijos jis nejaučia. Tuomet skėlė Š antausį ir pasakė, kad visus tuos jo pinčiukus išvaikyti reikia papraščiausiu alkotesteriu. Negana to, Pamaldusis užsipuolė šeimininką, kad šis esąs gobšuolis, nes turi tiek kiaulių, o kiek būtų galima kaimynų ir šiaip valkatų pavaišinti.  Š minutėlę pastovėjo kaip baslys. Pagalvojo kas iš jų durnesnis: ar klebonas, kuris savo durnumu užkrečia minias žmonių, ar jis pats, kuris anot klebono yra durnius, tai reiškia ir minių vadinamas durniumi.
-Reikia ūkyje tvarkytis kitaip!
Pavakare Š suvarė savo kiaules prie sienos. Jos elegantiškai žvalgėsi viena į kitą, tarsi klausinėdamos kas čia vyksta. Š atsinešė savo medžioklinį šautuvą. Pykšt! Raudonas dūmų kamuolys perskrodė jo ūkę. Visos kiaulės negyvos ir jau nebeatrodo taip elegantiškai kaip prieš tai.
Surengė kiauliaganys puotą prašmatnią ir pakvietė į ją visas gimines, kaimynus ir (kaipgi be jo!) kleboną.
- Ponas Š - kilnus žmogus! -tarė klebonėlis, rankoje laikydamas degtinės stikliuką.
Kiti jam pritarė žegnodamiesi arba šiaip raugėdami.
- Kokie kiaulės nemėgsta kiaulių?! - sušuko Š, ragindamas visus vaišintis.
Nutarė kaimiečiai Š į ūkio valdybos pirmininkus iškelti.
Sedėjo kiauliaganys šiltoje pirmininko kėdeje ir sugalvojo, kad kiekvienas žmogus turi sekti jo pavyzdžiu: tegu nelieka pasaulyje gobšuolių, tegu visi vaišini kiaulėmis kitus. Atsivertė Š sąsiuvinį su kaimelio gyventojų pavardėmis ir burtų keliu išrinko seną kaimelio mokytoją V. Tačiau anas pasakė, kad kiaulių jo ūkyje nėra. Turi vištų, karvių ir dar visokių gyvių, o kiaulių - ne.
-Išgama! Sušaudyti jį velniop! - sužviegė it kiaulė Š. 
Kaimiečiai linksėjo galvomis. Budelis paklausė senojo V ar jis nenorėtų prieš mirti paskutinį kartą paskaityti laikraštį, tačiau jis atsisakė. Galva nuriedėjo į bliūdą. Nereikia mums gobšuolių ir melagių!
Vėliau Š žvilgsnis nukrypo į kleboną:
-Klebonėli, matyt, rytoj pas jus rinksimės į puotą.
-Pone Š, juk jūs žinote, kad neturiu aš kiaulių. Užtat aš jums nemokamai galiu nuodėmes atleisti.
-Sušaudyti jį velniop!
Publika sutiko nuosprendį audringais plojimais. Klebono galva nuriedėjo į kibirą.
-Myli mane žmonės! - kartojo sau Š.
Keista, tačiau jam tebeskaudėjo krūtinę. Gal reikia važiuoti pas gydytoją?!
Ponas S. K. Alpelis įdėmiai apžiūrėjo valdininką.
-Keista... Viskas lyg ir gerai. Jūsų širdis sveika kaip jaučio.
-Nesuprantu. Kodėl man ją skauda?
-Gal jūsų siela mirusi?! - pajuokavo S. K. Alpelis.
Bumbt! Vakare jo galva paliko kūną. Kaimiečiai nesuvokė tokio Š poelgio. Kas dabar rūpinsis jų sveikata?
-Tuoj aš pasirūpinsiu jūsų sveikata, kiaulės!
Vakare Budelis ir Š žaidė „boulingą“ ant ešafoto.
„Valdybos pirmininkas visai pametė galvą! „- šaukė vietinis dienraštis.
Sudie, žurnalistai!
Tame pačiame kibire šalia mokytojo, klebono ir gydytojo galvų atsidūrė ir rašytojų galvos. Kaip poetiška!
Suvokęs, kad visos moterys yra kiaulės, Š įsakė jas nukirsdinti.
Ištikimasis Budelis pavargo kirsdinti žmones. Š įsiuto. Pats griebė kirvį ir keliais smūgiais nukirto jo galvą.
Š liko vienas. Jis stovėjo savo tvarte ir žvalgėsi.
- Keista. Nei kiaulių, nei mokytojo, nei klebono, nei gydytojo, nei rašytojo, nei kaimiečių, nei moterų ir net Budelio nebeliko...
Staiga jam velnioniškai suskaudo krūtinę. Tarsi į jo širdį įsmigo kažkoks kirvis. Tarsi kiaulės pradėjo graužti jo švarią sąžinę.
-Kaip liūdna ir džiugu. Aš mirštu, tačiau mirštu būdamas didvyris. Būdamas švarus ir tyras kaip avinėlis.
Jis švariai nukrito į mėšlą. Po šitiek darbų tikrai galima pailsėti ir galima būti ramiam, nes jo vardas tikrai ne šūdo vertas.