Bangos duš į krantą, vėjai lauš medžius
Tu ramiai sėdėsi, judinsi pečius
Tyliai lyg alsuosi, lyg murmėsi ką
Vienas tik suprasi- tai dievų kalba
Pasiklyst tuštybėj, melstis viešumoj
tarsi prakeikimas užvakar dienoj.
Ko gi dar tau trūksta, siela nerami?
Sunkiai atsidusta, - Amžiams nemari.