Atvykimas

Pagaliau atvažiavo. Lilijana pasirąžė, pasikasė galvą ir pažvelgė žemyn pro autobuso langą, kur matėsi senovinės mūro sienos bei šviesus žvyrkelis, vedantis į sodą, augantį šalimais.
Ji ėmė rengtis ir autis batus. Visas autobusas jau šurmuliavo, o Lilijanos kaimynė įnirtingai kišo išmėtytus daiktus į kuprinę.
- Negaliu patikėt, kad mes vietoj, - pasakė ji Lilijanai.
Lilijana linktelėjo galvą. Tikrai, tai buvo kraupi trijų dienų kelionė su šaltais pasistoviniavimais pasieniuose ir šaltom naktim, įsisupus į miegmaišį nepatogioje sėdynėje.
- Kaip manai, čia bus normalios lovos, ar kokie viduramžiški čiužiniai ant žemės? - paklausė ji kaimynės.
- Tikiuosi, lovos, - nuoširdžiai pasakė ji. Lilijanos benrdakeleivės veidas išdavė, kad jai būtų nepakeliama, jei ji sužinotų, kad ir čia negalės padoriai išsimiegot.
Jos abi sudėjo daiktus ant sėdynių ir pradėjo kartu su visais brautis laukan, į gryną orą. Buvo šešta ryto ir saulė įkypai žėrė švelnius spindulius. Kažkas, nubėgęs į sodą, jau spėjo nusiskint porą apelsinų.
- Begėdis tu, - nusušypsojo Lilijana, imdama apelsiną iš vaikino rankų. Apelsinas buvo toks šviežutėlis. Ji prikišo jį prie nosies ir godžiai pauostė; jis buvo augintas natūraliai, tad kvapas pasirodė truputį kitoks, nei tų chemikalais purkštų apelsinų, kuriuos Lilijana valgė namie.
Pagaliau iš pilies išėjo jų pasitikti. Maloni tamsiaodė moteris įvedė juos vidun ir parodė, kur kam teks miegoti; vaikinai į dešinę, merginos į kairę. Jokių svečiavimųsi - diktavo ji taisykles. Lovos buvo fantastiškos. Lilijana nusišypsojo prisiminus sesers pamąstymus apie vietos mafiją.
Galiausiai vakare, kai visos seserys susirinko koplyčioje, ir jie pamatė visas vienuolyno gyventojas, Lilijanos galvoje iškilo vienas klausimas. Ką ji čia veikia? Italijos kalnuose, senoviniam vienuolyne ji praleis keturias savaites dirbdama su vaikais seserų mokykloje. Argi pasaulyje maža mokyklų? Ji suklupo prieš altorių.
Matyt, ji nežino kažko pati apie save? Ką gi, pažiūrėsim, kas bus toliau.