lėto savižudžio raštelis

išmontuosiu save po truputį
nemanau, kad derėtų skubėti –
reikalas ganėtinai atsakingas
pirmiausiai nusikirpsiu nagus
pradėsiu nuo kojų:
eilės tvarka, pirmieji kris
mažyliai, nors sulenkus pirštus
jie geriausiai geba pasislėpti
gal tuomet po vieną išrinksiu
blakstienas, kurių dvyliktoji
tau kadais, sakei, patiko
(nors ji, turbūt, jau seniai pamesta
– velniop, visvien neatskirčiau)
po vieną, sidabriniu pincetu,
apnuoginsiu žvilgsnį, turbūt atrodys
įžūlus; tai štai, sudėsiu derlių į
metalo dėžutę, tokią, kaip
rodo per filmus, svarbiausiems
dalykams sudėti
galbūt atsisakysiu ir antakių
mimikos man daugiau neprireiks
galiausiai, manau, nusiskusiu plaukus
pajusiu pakaušiu vakaro vėsą
(jei tai bus vakaras ir jei bus vėsus)
galbūt tai bus toji dvejonės akimirka
pajutus nebūdingą lengvumą galvos
tačiau nutiks kas nors, neišvengsiu – įtikins
laikytis sprendimo
tai tiek manęs. smulkmenos, patys matot
viską rasit dėžutėj
liks tik didelis kūnas be išraiškos
šituo tai jau jums teks pasirūpint
man jis irgi atrodė problemiškas
netilpo į jokią dėžutę