Poeto pavasaris

Už lango lietus nesibaigiantis
visur drėgmė persmelkianti
tik vargšės poeto smegenys
be saulės džiūsta ir raitosi

mažėja link visiško nieko
įtartinos tuštumos veriasi
ir griebia poetas stiklinę
ir godžiai kefyrą geria

minčių paskutiniai likučiai
dar sako kad niekas nepadeda
kai žiedus gegužio balčiausius
be gailesčio šalnos nukanda

ir sako, kad baltas kefyras
stiklinėj keistokai taškosi
nebus daugiau įkvėpimo
nelipk ant slidžios  palangės

ar tau, mano vargšas poete
per baltos lubos ir sienos
ištiesęs rankas lyg kardus
jis į karą verkdamas eina

kad tie paskutiniai žodžiai
be laukto saldaus įkvėpimo
sprangiom smiltelėm užbertų
nors vieną slaptą troškimą

už lango pavasaris čiulba
visur žaluma ir žydėjimas
lyg senas malūnas besparnis
poetas iš proto išėjo

sau girgžda visokias nesąmones
su vėjais per dieną šnekasi
tuščioj galvoj lyg girnomis
minčių trupinėlius mala...