Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 24 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







-Kas tau yra?

Tikrai, kas man?

-Negana to, kad pati nusprendei nusižudyti, tai dar nori ir mane pasodint į kalėjimą!

Pakeliu galvą nuo asfalto ir bandau sėstis. Sėdžiu vidury perėjos: balta-juoda, balta-juoda.

-Įsivaizduok, - sako pasąmonė, - kad tu save padalini į dvi dalis. Baltą ir juodą. Balta – nebūtinai balta, o juoda – nebūtinai juoda. Tu gali matyti, kaip nori. Ir kovoti su savimi ar kitais, kaip nori. Iš viršaus, iš apačios, galų gale lygiagrečiai. Oru, žeme, vandeniu. Gali ir ugnimi. Geriausia ugnimi vis gi. Uždegei degtuką, ir nieko nebelieka...

Taip noriu užkurti visus čia susirinkusius žioplinėtojus, kad jie spragsėdami dingtų iš akių ir paliktų mane ramybėje. Norėti noriu, bet negaliu. neturiu tam teisės...

Įdomu, nors viena mirusi moteris tą dieną, kai žuvo, irgi sirgo mėnesinėmis? Jei taip, juk ten kraujas taip pat turėtų sustingti, tiesa? O kaip tada su pasirinktu keliu – išbėgti dėl to, kad esi jau nebereikalingas?

Cha. Bet ir aš čia esu niekam nereikalinga.

-Man visiškai tas pats, ką tu sau galvoji! Bet dabar kuo greičiau dink iš čia!!! – suriko savo mašina parvertęs mane ant asfalto vairuotojas.

O aš juk dar visai neseniai turėjau irgi tikslą. Grįžau ką tik iš pasimatymo su Angele ir… labai skubėjau į autobusą.

-Gal ji girta arba apkvaišusi nuo ko nors? - kažkas užklausė.

-Ne, kodėl klausi? - atsisukau į tą žioplinėtoją.

-O ar aš su tavim kalbuosi?

-Tai kodėl taip susirūpinai, ar aš girta, ar apsvaigusi?

-Bet aš visai ne tau sakiau.

-Bet tu klausei.

-Eik tu na...

Narsiai. Jei tik leistų jėgos ir nesopėtų kūnas, narsiai atsikelčiau ir nupėdinčiau sau. Tik kam tai įdomu?

-Atleisk, kad sutrukdžiau, - vis dar skamba ausyse. – Ačiū, kad man skyrei savo brangaus laiko. Kad atėjai. Kitaip turėčiau sugrįžt ir gimt dar kartą, jog man atleistum.

-Atleisti už ką? Už tai, kad buvai visa galva mane praaugus? Už tai, kad visą gyvenimą buvau bėganti paskui tave? Kad tu dabar dar aukštesnė ir man nebepavejama?..

-Liaukis! Visi pasauly esam lygūs! Net ir pačios trapiausios Būtybės. Visi spinduliuoja ta pačia Šviesa!

-Tai netiesa! Vienas juokiasi, kitas verkia, trečias eina miegot. Dar kiti visai ne taip mąsto kaip mes. Tai kaip galima vienodai švytėti?

-Bet aš ne tam tave pasikviečiau.

-Juk mes gimstam visi ne tą pačią dieną, - dar bandžiau paprieštaraut.

-Aš pasveikau.

Nenuleidžiu akių nuo Angelės. Ji dabar ar tada man melavo?

Stengiuosi suvokti, ką ką tik išgirdau. Labai įtemptai galvoju, ką ji man ką tik pasakė. Bandau išgirsti jos žodžius iš naujo. Dėlioju po trupinį visą eigą. Ir man pavyksta.

-Man liko visai nebedaug…

Tai jau nauja. Tai tikrai nauja. Pasijuntu lyg ką tik numesta nuo tilto. Ne taip kaip palindusi po mašina.

Jaučiu: dabar tikrai bijau skausmo.

Bijau likti viena.

O gal…

Gal vis dėlto iš tikrųjų bijau mylėti?

Žinau, mylintis žmogus bet kada gali tave įskaudinti. Jis gali durti ten, kur tau labiausiai skauda. Jis gali meluoti. Jis dar moka išduoti. Bet gali tave ir saugoti.

-Ir man taip buvo.

-Gyveni tik tam, kad įsitikintum, jog įdomu gyventi, nors ir greit mirsi?

-Aišku. Koks gyvenimas, jei neįdomu gyventi?

-O aš norėčiau nebegyventi. Vėl atsidurti ten, kur vadinasi „Vienatvės kalėjimas“. Ir susitikti su tais pačiais keturiais vyrais. Pameni, tau pasakojau apie Ričardą, Vytenį, Audrių ir Karolį iš dešimto skyriaus.

-Ką jiems pasakytum?

-Paklausčiau, kaip sekasi.

-Leistumeis vėl į tolimą kelionę, kad vėl kristum į tą pačią giliausią duobę?

-Į tą pačią duobę neįmanoma įkristi. Aš sėdėčiau ant pačios kalno viršūnės ir žiūrėčiau į platumų platumas. Žavėčiausi didžiulėmis jūrų bangomis, upių ilgumu ar vandenyno platybėmis. Dar tikriausiai, žvelgdama į dangų, žiūrėčiau, kaip žvaigždės skrieja.

-Ir vien dėl to ten grįžtum?

-Ne, žinoma, ne. Nusiraminčiau ir pasitikrinčiau, ar nors kiek paaugau per dvidešimčia metų. Mes juk – amžini vaikai. Mes taip ir nesuprantam, kad augant skauda. Nesuprantam vien dėl to, kad nėra, kas papučia skaudamą vietą.

-O kiti pro save praeina ir nieko įdomaus nepamato…

Keistas pastebėjimas. Gal ir aš visai nenoriu pamatyti? Gal aš tik šiaip, pajuokavau? Kad dar kartą pasitikrinčiau, ar esu kažkam svarbi.

-Kas tau yra? – drebiu tiesiai. – Kodėl tu negali tiesiog nekęsti manęs ir tiek?..

Vėl stojo ta spengianti tyla. Ir vėl nėra atsakymo.

Jei nėra atsakymo, vadinasi, turiu pamiršti ir tiek.

Užmiršti, kas ką tik čia nutiko, tiesa? Nekreipti didelio dėmesio, kad mane keli vyrai pakėlė nuo žemės, sunkiu kumščiu sugriebė už sprando ir švystelėjo ant bortelio, kad netrukdyčiau eismui. Siaubas, pagaliau pasiekęs mane, tyliai nugara nusirita barbendamas pakulnes ir pakildamas man į galvą: yra pareiga.

Pareiga sau, jog neužtenka pažinti vien tokio gyvenimo, kas jame juodai užkniso.

Yra pareiga kitiems, kurie šiuo metu, nors ir be tavęs, nori linksmintis, bet neliūdėti dėl tavęs.

Yra pareiga vien tam, kad suprastum, jog išmokai pamoką, kaip sutvarkyti susimaišiusias mintis.

Yra dar daug pareigų, bet nejau čia vardinsiu? Todėl sunkiai, bet nuoširdžiai išstenu:

-Aš galbūt ir nekenčiu tavęs dėl to, kad tu elgiesi nesąžiningai, - kad suteiki vien skausmą. Bet užvis labiau nekenčiu minties, kad mirsi. Nepalikusi nė kruopelės vilties, jog dar grįši.

-Kas tau yra? Kodėl tu nesupranti juoko?

Cha cha cha.
2014-05-14 15:14
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2017-06-23 13:27
Tiffany neskaitant šuns
Romanas "Nepritapėlė" jau užbaigtas, parašytas?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą