Pilnas stiklas alternatyvų

Pilnas stiklas alternatyvų



Tegalime žengti vienu pasirinktu keliu, nepasirinkti takai liks nežinomi... Dėl nesuvokiamų priežasčių ši mintis, nušvito sąmonėje, dar nepramerkus švininių vokų. Ją greit užgesino sodrūs galvos skausmai, kurie pažįstami, tik tiems kurie geria ne pirmą dieną ir netgi ne pirmą savaitę. Visiems kitiems lieka padauginti savo blogiausias pagirias iš šimto šešiasdešimt dviejų.

Mobilusis tyliai vibravo ant kilimo, bet man nusispjaut kas bando pasiekti mane šį ankstyvą rytą ar vakarą. Nors velniai žino ar jis jau toks sumautai ankstyvas. Langus dengia tamsios paklodės ir keletos metų purvo sluoksnis. Aš tiesiog pavargau sakyti „alio alio“ taip atsitinka kai beveik dešimtmetį tau niekas neskambina. O, jei ir paskambina tai marketingo komanda besigilinanti kokias cigaretes rūkai ir kokias kiekiais. Iš trečio bandymo susisukau visai padorią cigaretę. Tai priminė Bukovskį, kuris rašė jog dalis rašytojo dalios sukti „ Red Bull“ cigaretes pigiame motelyje. Nepasijutau tikresniu rašytoju, nors čia ne pigus motelis čia blogiau...

Mano pasirinktas takas nuves, į vienintelį pasaulio barą, kur gėrimus man pilsto už dyką. O, jeigu personalas bus dingęs, atrakinsiu duris savu raktu ir įbrisiu į tą sraunią upę. Cigaretė pradėjo deginti pirštus suniurnėjęs numečiau nuorūką, į pirmą pasitaikiusią stiklinę. Vangiai apžvelgiau savo menką gyvenamą plotą, amžinuosiuose tamsybėse neradęs batų įsispyriau į šlepetes kurias galima supainioti su sandalais. Mane irgi gal dar galima supainioti su žmogumi arba ne- priklausomai nuo girtumo laipsnio.

Šaltas oras gaivino, bet organizmas reikalavo etanolio infuzijos, be jos man grėsė niūrūs dalykai. Dalykai apie kuriuos geriau nė negalvoti. Barui pasiekti man prireikė valandos, anksčiau sulakstydavau per penkiolika minučių. Taip anksčiau kojos taip nemaudė ir nedrebėjo. Gyvenimas tai pasikeitimai, dažniausiai priešingi tiems kurių norėjome. Durys buvo atviros- keista turėjau vangų įtarimą jog šiandien sekmadienis. Nors dienos painiojosi, nebuvau įsitikinęs ar už lango gegužė ar birželis. O gal ir mano gimtadienis? Ach kas iš to beverčio laiko matavimo...


Įsikūręs savo privačiame super V. I. P kabariuke ant stalo radau savo kasdieninę dovanėlę- penkis gramus žalio nuo Vlado. Šaunuolis tas Vladas ne veltui dėl jo savo galva rizikavau. Čia pasikeitimas, kurio tikrai norėjau. Nors tiek gerai mažų gerų pasikeitimų. Barmenas atnešė mano kasdieninę ruginę, o aš pradėjau sukti suktinę iš vieno savo manuskripto lapų. Iš to galima nuspėti, kad mano rašliavia nekunkuruoja su „Vilko metu“ knygynuose, bet nepaisant to dėjau aš skersą ant žmogaus rašančio perspėjimus, ant knygos, kad jo knyga fantastinė. Plazminį ginklą rūron už tokius perspėjimus.. Pyktis atlėgo žolė po truputi ėmė veikti. Smagu, net ruginė žolės skonio gerk lyg vandenį, o kai burna tiek išdžiuvus pats tas. Nors ne Tapinas čia nekaltas, čia dvasinės provincijos ir nepisitu sergančių žemaitės pasekėjų kultūra kalta. Realizmas gausi į dantis boba ir kaimo tragedijos keliauja į kultūrinius fondus. Taip reikia išsaugoti kaimą, kuris jau nebeegzistuoja ir primti lietuviams kokie mes kryžių nešiotojų ir kankinių tauta. Jeigu pakeisime tai fantastika ar nors linksmesne proza, dar pamiršime ir pradėsim tvarkyti savo gyvenimą be ašarėlės ir savižudybių rekordų...

Barmenas pertraukė mano mintis savo žemu bosu:

Turiu kai kai ką kas nuo visko padeda. Geriau nei ruginė ar kanapė. Šeimos receptas šimtmečių senumo.



Aš tikrai būčiau pasiuntęs, bet kokį kitą barmeną kuo toliau ir pavadinęs jį šudmaliu kretinu, bet šitas kaulinis senis, atrodė taip lyg būtų matęs viską nuo Visatos atsiradimo momento. O ir išbandė jis viską, bent po du kartus...
Aš, tik linktelėjau, tiesiog žinojau šito senio nuodas nepaves. Mano stiklas užsipildė nenusakomos spalvos skysčio, ne pilko neaiškaus ar dar kokio balsvo. Keičiančio spalvą žaižaruojančio, sunkiai suvokiamo gėrimo. Velniava sekundei suabejojau ar verta, bet negalėjau žengti žemiau principo, kad joks gėrimas manęs neįveiks. Nurijau viską vienu mauku ir gerai, skonis priminė napalmą su dantų pastos prieskoniu... O ir vidus dega lyg būčiau išgėręs mitinio šimtaprocentinio spirito. O, chemijos mokytojau išgerk šito ir mes dar padiskutuosim būna šimtaprocentinio alkoholio ar ne. Iškart pradėjau svyruoti, visi mano metų metus kaupti įgūdžiai pasirodė beverčiai, net neįmanoma palyginti su pirmu kartu įkalus čia kažkas kosminio. Matyt pirmieji velnio lašai, kuriuos iš bulvių velnias išvarė toje senoj pasakoj. Pradėjau prunkšti, tu matai pasirodo to ūkininko šeima iš pasakos receptą išsaugojo ir atkeliavo lašiukas pas mane... Įdomūs pojūčiai tuo nesibaigė, viskas sukosi ir lydėsi. Staiga pasijutau stovįs vidury koridoriaus mane supo pažįstami veidai. Čia gi vakarėlis pas Tankistą prieš kelerius metus... Senis pastiprino gėrimą ketaminu? Kitaip paaiškinti neįmanoma, nuo jokio alkoholio tokių juostelės atsukimų nebūna. Gal man jau smegenys per ausis bėga? Blogai nesijaučiau, netgi menkiau apgirtęs nei prieš tai. Vakarėlis ėjo į pabaigą, teliko įsimintinas epizodas kai vienam plikam šou verslo atstovui kirtau butelių per pliką buką galvą. Vėl negalėjau žengti žemiau principų, negalima šūde volioti Lietuvos repo kultūros atstovų. Mano muzika yra mano muzika ir jie dirba iš idėjos, kol šou pasaulis su broliais šaunuoliais ir panašiais degradais laikančiais save muzikos išradėjais ir dievais suka ta patį šūdo ratą. Gražusis epizodas pasikartojo ir atrodė dar nuostabiau, tik po to kažkodėl užsukau, vonią nusiplauti kraujo nuo rankų ir marškinėlių. Keista kiek pamenu iškart išėjau namo išsiblaivyti... Man mazgojant rankas į vonios kambarį įsliūkino moteris. Ji buvo kokių 35 metų dėvėjo brangų kostiumėlį ir tiko prie šito vakarėlio kapišonų, kedų ir kerzų kaip braškiniai ledai prie raugintų agurkų...

Matrica tuo nesibaigė užsišnėkėjome ją pralinksmino mano techninis plikio nokautas. Plikį Tankistas su Masteriu išnešė į gretimo daugiabučio laiptinę ir apmyžę paliko. Apie penktą ryto kažkokia močiutė pagaliau iškvietė mentus. Tą man Tankistas pasakojo mobiliojo ryšio pagalba, juokdamasis kas minutę... O aš ir mano naujoji draugė Edita aptarinėjome, didžius planus prasukti gerus pinigus jai prodiusiiuojant dar vieną meilė-seilė serialą, aš aišku kepčiau scenarijus greičiau nei kebabus... Visai tai įvyko akimirksniu prabėgo lyg pagreitinti kadrai. Aš sustojau gražiame lofte, bet vis tiek jaučiausi sumautai. Edita norėjo tikro šedevro serialo, kuris pakeistų viską Lietuvos eteryje. Jolkos aistros tebūva pinigų plovimas surinkti lėšoms. Deja mūsų super kriminalinės dramos pilotas liko pilotu. Nepakeisi sistemos muilas kyla į viršų sunki drama eina į dugną. Aš suvokiau, kad šis mano velnio lašų vizijos aš nekenčia rašymo. Tai, tik kebabų pjaustymas atšipusiais peiliais. Mūzos nuo manęs nusigrėžė ir mane prakeikė. Aš gėriau daugiau nei, bet kada prieš tai. Lietuvos rytas rašė, kad susimušiau su Egidijumi Dragūnu prie Forum Cinema kino teatro. Aš pasiekiau dvasinį dugną. Niekas manęs nebedžiugino...

Aš atsibudau tame pačiame bare. Barmenas pylė antrą taurę to košmariško marmalo:

- Seni, nedrįsk... Kas per mėšlas? Čia košmarų substancija, tu dar drįsti sakyti padeda nuo visko...
- Na šis kokteilis padeda suprasti alternatyvas, klaidas ir galimybes.
- Tai gi supratau- visada gali dar blogiau užsuk šitą Pandorą.
- Čia išmintis Tomai, o ir viltis guli ant dugno. Užbaik šį butelį ir suvoksi Visatos paslaptis. Aišku lieka tikimybė išprotėti bandant.


Neklausk, kaip aš, bet aš užbaigiau tą marmalą... Vizijos, ach kiek klaikių ir gerų vizijų. Nors karsto dangčiu apsivožk kiek daug. Nežinau ar suvokiau Visatos paslaptis, bet supratau laikas kažką keisti, kol neatsibudau vienoje iš jau matytų košmariškų alternatyvų... Išėjus iš baro lauke jau tekėjo saulė. Nesusilaikęs apsivėmiau tarp mano skrandžio turinio krutėjo kažkas įtartinai panašaus į mažą raudoną kipšą. Rėkdamas nubėgau iki klinikų... Pasilikau ten trims mėnesiams- gydžiausi laisva valia. Nemečiau gerti tiesiog reikėjo pristabdyti ruginės kiekius. Vladas patvirtino, kad jokio barmeno tą sekmadienio vakarą bare nebuvo ir negalėjo būti. Vis dėl to neabejoju, kad kaulinis senis realus- dievas, velnias burtininkas kiekvienas spėjimas gali būti teisingas. Per tuos tris mėnesius iš painių vizijų tinklo nubraižiau planą, kaip irkluoti link teisingos realybės. Tik kol kas negaliu užsukti į jokį barą. Vis šešėlyje pasivaidena tas prakeiktas senis ir jo kipšas.